San Chuan de Čamula kaimas yra Čiapaso valstjoje, Pietų Meksike. Šis kaimas įdomus dėl čia vykstančių magiškų ir religinių ritualų dėl kurių jis tapo aplinkinių majų kaimų, piligrimų kelionių centru, ir turistus iš viso pasaulio viliojančia vieta.
Miestelio pavadinimas San Chuan (Šventasis Jonas), be abejonės susijęs su Jonu Krikštytoju, kuriam itin pasišventęs miestas ir visa, aplink esančių miestų komuna. Čamulos žodžiu čia apibūdinamos visos Čiapaso aukštumoje gyvenančios etninės grupės: totziliai, mamiai, tocholabaliai ir čioliai.
Svarbiausios piligrimų procesijos vyksta Šventosios Martos ir Šventosios Magdalenos dienomis, kurios yra laikomos miestų komunos saugotojomis. Kaimynai iš gretimų gyvenviečių įsijungia į procesijos eiseną, vedančią iki Švento Jono bažnyčios. Šios šventės metu, šventikai dėvi specialius ceremonijos rūbus ir neša valdžią simbolizuojantį, iš paties Jono Krikštytojo paveldėtą reliktą.
Netoli miesto esančios kapinės taip pat išskirtinė vieta. Aplink Švento Fabijono bažnyčios griuvėsius plyti kapai, kurių nepuošia jokie pagrąžinimai ar padedantys juos atskirti įrašai, tai įvairiausių spalvų kryžiai, kurie iš pirmo žvilgsnio nė neprimena krikščioniškų, o greičiau majų kryžius. Sakoma, kad kai kurie iš jų buvo pastatyti dar iki ispanų kolonizacijos. Čamulų kaimo Jono Krikštytojo bažnyčia išties įspūdinga - stovinti ant pačių Čiapaso valstijos aukštumų, didesniame nei 2500 kilometrų aukštyje. Iš išorės atrodo visai paprasta, nedidelė, kolonizatorių stiliaus šventykla, tačiau įėjus į vidų atsiveria siurrealistinis majų genčių stilių mišinys.
Tūkstančiai degančių žvakių
Tūkstančiai degančių žvakių (ocholeguas.com nuotr.)
Krikščionybė, kurios vietos gyventojus išmokė kolonizatoriai ispanai, ir jų pačių tradicijos, čia tiek susipynė, kad jau ir patys žmonės nebežino kuo tiksliai tikima. Jų tikėjimas yra toks nekaltas ir pasišventęs, kad Čamulų bažnyčioje atvykėliai iš jaudulio braukia ašaras.
Tik įėjus į bažnyčią pasitinka su niekuo kitu nesupainiojamas pušies sakų aromatas, kurį savo ceremonijose kaip smilkalus naudoja tzotzil žmonės. Šis kvapas tiesiog įsigėręs į jų apeigas. Nuo pat aušros, tūkstančiai uždegtų žvakių nušviečia žemę, kai tuo metu ilol žyniuonių ir šamanų maldos, (kurie yra ir gydytojai ir dvasios mokytojai), orą pripildo šnabždesių ir atėjusių jų pažiūrėti nuostabos.
Iš abiejų pusių, matomiausiose bažnyčios kampuose, paauksuotuose rėmuose, įkelti minėto šventojo paveikslai, visai šventyklos visumai suteikia siurrealistinį akcentą. Kad nepasimestų visame šiame chaose ir netrukdytų gausioms šeimų grupėms, kurios meldžiasi klūpėdamos ant kelių ar atsisėdusios ant žemės, lankytojai slenka iki bažnyčios vidurio, kur turėtų stovėti altorius. Tačiau jo nėra, čia tik dar daugiau žvakių ir čiabuvių, sėdinčių priešais koka kolos, fantos ir kitų populiarių gazuotų gėrimų butelių eiles, kurie kažkokiu magišku būdu yra virtę stebuklingais gėrimais, kurių dėka išeina „blogi vėjai“.
Pats populiariausias produktas čia yra gėrimas „poš“, tai iš kukurūzų gaminamas likeris, kuris pakeičia mišių vyną. Šį likerį, tarp įvairiausių priesaikų, kartais jį išspjaudamas, o kartais nurydamas vis geria ceremonijai vadovaujantis šventikas.
Penkios „nelaimingos“ dienos
Penkios nelaimingos dienos (ocholeguas.com nuotr.)
Tris kartus per dieną bažnyčioje susirenka kenčiančių šeimų nariai, kurie uždega žvakes, meldžiasi ir rengia įvairias ceremonijas, tikėdamiesi tos dienos šventojo malonės. Tzotzil čiabuviai tiki, kad ilol vadinami šventikai turi nenuginčijamų galių, kurios leidžia prognozuoti įvairiausias dvasines blogybes, sukeliančias ligas bei skirti gydymą maldomis, kurios sugrąžina sergančiajam sveikatą.
Dar didesnė keistenybė yra tai, kad bažnyčioje nėra nei kunigo, nei čia švenčiamos mišios, tik vieną kartą per metus, Švento Krikštytojo dieną, ateina kunigas, kuris pakrikštija vaikus tokiais vardais, kuriais nesivadina šventieji. Taigi nieko stebėtino, kad didžiausia šių miestų šventė yra karnavalas, o ne Naujieji metai.
Per penkias „nelaimingas“ majų kalendoriaus dienas vyksta įvairiausios procesijos, ritualai, šokiai ir kitokios šventės, kurių kulminacija tampa Ugnies kelias arba tiesiog degančių pušų šakų rentinys. Tokiomis akimirkomis, čiabuvių totzil religinis sinkretizmas gali virsti tiesiog nenuspėjamu vyksmu, ceremonijoje į kurią neįleidžiamos net moterys.
San Chuan miestų bendruomenių majai tiki kad Jonas Krikštytojas susiliejo su Ahau valdovu, o tada susiliejęs su čiabuviais iškeliavo gyventi į šalimais esančią Tzontehuitz viršūnę savivaldybės rytuose ir iš ten saugo visų čamulų čiabuvių sielas.
Kas nenorėtų pamatyti visų minėtų čiabuvių ceremonijų ir pajusti jų apeigų magijos ir beatodairiško atsidavimo? Nors ši vieta ir stipriai nutolusi nuo turistinių maršrutų, o tzotzil čiabuviai nesileidžia fotografuojami, aplankyti šiuos kraštus tikrai verta. Turbūt nė vienoje pasaulio vietoje, keliautojai nerastų tokių gyvų, išlaikytų ir išpuoselėtų tradicijų kaip Pietų Meksiko Čiapaso valstijos San Chuan de Čamula bendruomenės kaimuose.
