Kunkuliuojantys karšti geizeriai, kalnai be medžių, šalies krantus skalaujantis Atlanto vandenynas. Prie tokių Islandijos vaizdų jau įprato 14 metų jos sostinėje Reikjavike gyvenantis scenografas Vytautas Narbutas.
Su niekuo nebendrauja
„Esu meilės emigrantas. Ne ekonominis, ne politinis, – neslėpė menininkas. – Atsitiko taip, kad pamilau islandę. Ir pažadėjau jai grįžti. O jeigu ką nors pažadu, visada ištesiu. Bet ne – ne tai. Tiesiog pamilau ir grįžau“.
Prieš keliolika metų Islandijoje jis kūrė „Hamleto“, kurį Nacionaliniame dramos teatre statė garsus islandų režisierius Baltazaras Kormakuras, scenografiją. Kostiumų dailininkė Filippia tada buvo V. Narbuto asistentė. Lietuvoje palikęs šeimą, jis grįžo į Islandiją ir vedė šią moterį.
Pro Vytauto ir Filippios namų langus Reikjavike matyti kalnai, Atlanto vandenynas. Dailininkas turi ir studiją, kurią jam išnuomojo rėmėjai. Tačiau kai smogė ekonominė krizė, visi rėmėjai išsilakstė. Dabar už studiją moka jis pats.
„Norėčiau gyventi kalnuose. Bet kai dirbi teatre, tai neįmanoma. Nors daug metų esu Islandijoje, ten neturiu nė vieno draugo – nei tarp teatro darbuotojų, nei kitur. Su niekuo nebendrauju, su niekuo nesusitikinėju. Iš pradžių žmonės kviesdavo pietų, vakarienės, bet aš vis atsisakydavau“, – atviravo V. Narbutas.
Anot jo, galima vienam gyventi oloje ir bendrauti su visu pasauliu, su kosmosu. Bet galima vaikščioti po vakarėlius, priėmimus, o iš tikrųjų būti žmogus nuo žmogaus per didelį atstumą.
„Aišku, mane pažįsta. Ir aš daugelį pažįstu, – tęsė Vytautas. – Ateini į barą, o ten prisėda kažkoks visai nematytas žmogus, kad net “užknisa„. Bet jis mane žino. Apie Islandiją daugiau papasakotų lietuvis, kuris ten porą metų gyvena, o ne aš.“
Vytautas – šiurkštokas vyriškis. Jis neieško draugų, gali būti, kad ir žmonės prie jo nelimpa. Nors... moterims tokie „blogiukai“ patinka.
Islandų kalbos lietuvis nepramoko – kalba angliškai. Prašo žmonos, kad su juo kalbėtų islandiškai, tačiau Filippia vieną sakinį pasako islandiškai, o kitus beria angliškai.
Medituoti važiuoja į kalnus
V.Narbutas – kosmopolitas. Jei galėtų dirbti ką nori, gyventų bet kurioje šalyje ir visur jam patiktų.
„Islandijos gamta – nuostabi. Fantastiška. Nors peizažų netapau, tai nėra mano žanras, bet Islandijos peizažai mane labai įkvepia. Nuvažiuoju į kalnus, sėdžiu ten ir medituoju, ir man taip gera. Jau pusantro mėnesio esu Vilniuje, ir man trūksta tų kalnų. Aš Klaipėdoje gimęs, augęs, matydavau jūrą. Labai myliu Vilnių, gražus tas Vilnius, bet man trūksta plačių erdvių – kad tolyje matytųsi kalnai, vandenynas“, – kalbėjo V.Narbutas. Į kalnus jis važiuoja arba vienas, arba su žmona.
Islandija – ugnikalnių ir geizerių šalis. Joje nėra miškų, todėl ji vadinama mėnulio žeme. Bet prieš 30 metų islandai pradėjo sodinti miškus.
Dar Vytautui patinka, kad Islandijoje nėra metų laikų.
„Dėl to aš “kaifuoju„. Ten yra pavasaris ir ruduo, bet jie vienas nuo kito nesiskiria. Ir man tai patinka – įlendu į vieną skrandą ir visus metus su ja vaikštau. Man nereikia žiemą prisirengti, o vasarą išsirengti. Bet dabar tas atšilimas ir ten justi. Atšyla net iki 20 laipsnių. Reikjavike prie kavinių pradėjo statyti staliukus lauke – ko niekada nebuvo. O jeigu Reikjavike būna 5 laipsniai žemiau nulio, laikoma, kad baisūs šalčiai“, – dėstė V.Narbutas.
Garuojantys vandenys nevilioja
Žiema, krinta snaigės, o žmonės maudosi garuojančiuose Žydrosios lagūnos vandenyse. Juose tiek daug druskos, kad neįmanoma panerti. Sakoma, jie išgydo ir odos, ir senatvės ligas, juose išsimaudęs atjaunėji. Žydroji lagūna – viena labiausiai turistų lankomų vietų Islandijoje. Tačiau Vytautas šių pramogų netrokšta.
Kai prieš keliolika metų jis pirmą kartą atvažiavo į Islandiją kartu dirbti su režisieriumi Rimu Tuminu, abu patraukė į tuos garuojančius vandenis. Vytautas ten pametė akinius.
„Rimui davė grėblį. Užuot radęs mano akinius, jis iš dugno išgrėbliavo 100 kronų banknotą. Tos kronos jam buvo kaip talismanas, visur su savimi vežiodavosi. Tačiau Baltarusijoje jas atėmė, nes nebuvo deklaravęs, nors Islandijoje jau kurį laiką tokio banknoto nėra apyvartoje“, – pasakojo V.Narbutas.
Islandija garsėja lašišomis, tačiau lietuvis į jų žūklę nevažiuoja: „Klaipėdoje žvejodavau tik žiemą – pragręždavau skylutę lede ir stintas gaudydavau.“
Garsių muzikantų šalis
Kai 1998 m. V.Narbutas atvažiavo gyventi į Islandiją, lietuvių ten dar nebuvo. Dabar – gausi bendruomenė. Islandija tris kartus didesnė už Lietuvą. Islandai, V.Narbuto nuomone, panašūs į lietuvius – turi mažos tautos kompleksą – nori skambėti, nori būti žinomi, atvykėlių klausinėja, kaip jiems patinka jų šalis.
„Lietuvoje nėra tokių skambių vardų, kaip, pavyzdžiui, Islandijoje dainininkė Björk. Tokia maža tauta – apie 300 tūkst. gyventojų, bet jie turi tiek gabių muzikantų, kad tai – fenomenalus atvejis. Bet jie investuoja į tai – rengia konkursus, jau maži vaikučiai dalyvauja roko konkursuose. Užtat islandai tokie geri muzikantai, turi pasaulinio garso kompozitorių, grupių. “The Sugarcubes„ – nuostabus ansamblis, visame pasaulyje žinoma roko grupė“, – šalies muzikantais žavėjosi V.Narbutas.
Nežino, kiek kainuoja alus
Islandijoje viskas brangu, kainos dar didesnės negu Lietuvoje. Kai smogė finansų ir ekonominė krizė, nemažai islandų prarado butus, daugelis įmonių buvo uždarytos. Nemažai islandų emigravo, daugiausia – į Norvegiją, kur juos priėmė ištiestomis rankomis. Daug lietuvių ir lenkų taip pat išvažiavo iš šalies.
„Taip, kad ne pyragai toje Islandijoje“, – sakė menininkas.
Tačiau sunkiausias klausimas Vytautui buvo apie kainas. 14 metų pragyvenęs Islandijoje, jis negalėjo atsakyti, kiek Reikjaviko kavinėse kainuoja puodelis kavos ar bokalas alaus.
„Niekada neskaičiuoju, kaip kiti žmonės, – sakė menininkas. – Kiek iš manęs paprašo, tiek ir sumoku. Ir aš perku maistą, ne tik žmona. Paduodu kredito kortelę, tačiau neskaičiuoju, kiek kas kainuoja. Nežinau, kiek kainuoja benzinas. Atvažiuoju į degalinę, įsipilu, sumoku ir išvažiuoju. Bet kad viskas brangu, tai žinau.“
Stebina lietuvių aktoriai
V. Narbutas yra sukūręs scenografijų spektakliams, kurie pastatyti Islandijos Nacionaliniame dramos, Operos, Reikjaviko miesto, privačiuose teatruose. Naujausias jo darbas – spektaklio pagal Ingmaro Bergmano kūrinį „Fani ir Aleksandras“ scenografija Reikjaviko miesto teatre.
Tačiau kelis pastaruosius sezonus jis daugiau dirbo užsienio, o ne Islandijos teatruose. Šį sezoną dirbo Vokietijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Norvegijoje, dabar – Lietuvoje. Čia jis kuria Justino Marcinkevičiaus poetinės dramos „Katedra“, kurią Nacionaliniame dramos teatre stato žinomas režisierius Oskaras Koršunovas, scenografiją.
V. Narbutas ir O. Koršunovas – puikus tandemas. Vytautas sukūrė scenografiją W.Shakespeare'o dramai „Audra“ (Reikjaviko miesto teatras), Moliere'o komedijai „Tartiufas“ (Arhuso teatras, Danija), kurias pastatė O.Koršunovas. Šią vasarą tarptautiniam Henriko Ibseno festivaliui Osle juodu parengė „Pjerą Giuntą“.
„Man buvo sunku įsibėgėti, bet jaučiu, kad “Katedra„ gali būti baisiai įdomus spektaklis. Lietuvių aktoriai savo meistriškumu mane stebina. Tokių aktorių kaip lietuviai niekur pasaulyje nemačiau“, – tautiečius gyrė V. Narbutas.
Ką vyras veikia laisvalaikiu? „Aš neturiu laisvalaikio. Arba dirbu teatre, arba tapau. Kitą sezoną galvoju nedirbti teatre, o tik tapyti“, – sakė menininkas. Jo tapyba – krikščioniška, tačiau su pagoniškais motyvais.
