Lietuvė Rūta Gudašytė – Kukemelk savo ateitį nusprendė lipdyti šiauriausioje Baltijos šalyje – Estijoje.
Apie jos sprendimą, gyvenimo sąlygas ir kodėl estai iš tikrųjų yra lėti, tv3.lt naujienų portalas paklausė lietuvės.
- Kaip atsidūrėte Estijoje?
- Tai turiu pradėti nuo to, kad esu meilės emigrantė. Esu ištekėjusi už esto ir kadangi tiesiog abu gyvenom prieš tai gyvenome Prancūzijoje, Vokietijoje ir su vyru tada rinkomės, kur apsistoti. Ir nusprendėme grįžti arčiau tėvų. Ir taip išsirinkome Estiją. Ir daugiau, nei metus gyvenu Taline.
- Jei jūs iš Vilniaus, o jūsų vyras iš Tartu, kodėl nusprendėte, kad gyvensite Taline?
- Tiesiog buvo toks laikas, kad vyras gavo darbo pasiūlymą čia. Ir mes nusprendėme, kad čia bus paprasčiau. Ir man taip pat dėl darbo buvo paprasčiau išsikelti į Taliną. Ir tiesiog tuo metu labai sprendėme, kur grįžti į Lietuvą, ar Estiją. Ir tuo metu labai stipriai galvojome dėl Lietuvos, bet kadangi man buvo lengviau prisitaikyti, pasirinkome būtent Estiją.
- Kokią Estiją matote Jūs?
- Žmonės kaip žmonės. Sakyčiau, kad jie yra labai panašūs į lietuvius. Bet iš kitos pusės ta tokia visuotinė norma patiems žmonėms, ir net sakyčiau, gal aukštesnė pas estus, jie gal jau kaip skandinavai. Tas skandinavų modelis, mes labai mėgstam sakyti, kad kaip skandinavai esam. Bet estams jis yra artimesnis ir tarkime visiems yra aišku, kad reikia sportuoti. Ir atrodo visi čia pamišę dėl sporto. Kitas dalykas dar – savaitgalio praleidimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje, savaitgaliais būna pilni prekybos centrai. O čia atvirkščiai – savaitgalis yra skirtas šeimai. Tai šeimos laikas, kuris dažniausiai būna leidžiamas aktyviai. Ir tos pačios visuotinės taisyklės, kad ir su mokesčiais ir privalomu jų mokėjimu. Tai šešėlis Estijoje yra žymiai mažesnis.
- Turiu paklausti. O ar estai tikrai tokie lėti?
- Na net vairavimo kultūra yra kita. Net visi draugai, kurie buvo atvažiavę pastebi, kad yra kitaip. Aš pati gyvenau Vilniuje, tai vis mačiau, kad vis skubam kažkur, nieko nenorim praleisit. O čia net nustembu kartais, kad taip geranoriškai taip praleidžia. O čia turbūt tas juokas apie lėtus estus gali būti naudojamas.
- Aišku, ta moralinė kaltė, kad ir tėvai ir draugai palikti, tai yra. Tačiau nesijaučiu taip toli išvažiavusi. O čia per valandą lėktuve jau galima atsirasti Lietuvoje. Tai nėra brangūs bilietai. Tai kartą per mėnesį tikrai grįžtame, kartais net ir dažniau. Tai tas atitrūkimas neatrodo labai didelis.
- O negalvojate grįžti į Lietuvą su vyru gyventi?
- Kol kas tikrai neatmetame, nes buvo ta mintis atvažiuoti. Vyras visai būtų nieko prieš. Aš išmokau estiškai, tai vyras kartas nuo karto norėtų grįžti, kad jo lietuvių kalba gerėtų. Nes kol kas tai yra visai normalu, kad man gyvenant Estijoje yra žymiai lengviau. Bet tos galimybės tikrai neatmetame.
- Bet pažiūrėkime iš kitos pusės. Lietuviai labai dažnai kalba apie Estijos pavyzdį. Ypač rinkiminiame laikotarpyje buvo kalbama, kad mes turime tapti estais. Tai sakykite, ką ir kur mums reikėtų daryti mums, kad pasikeistume į tą gerą, vadinamą estišką pusę?
- Ką matau pirmiausia, tai mūsų mokymosi sistema. Kas keisčiausia, ką aš jau galiu matyti, lyginant tuos pačius bendraamžius su profesiniu išsilavinimu, pavyzdžiui dirbant automobilių plovykloje. Pavyzdžiui, buvo man toks atvejis Estijoje. Kai atėjau ir mano estų kalba dar nebuvo tokia gera, kad aš galėčiau pilnai susišnekėti, bet vis tiek bandžiau šnekinti tą darbuotoją estiškai. Ir jis žiūrėjo į mane ir mano pastangas, ir tada pasiūlė geriau kalbėtis angliškai, gal man bus paprasčiau. Ir kai tuo pačiu metu, Lietuvoje, plovykloje dirbantis asmuo, gal rusiškai ir atsakytų. Tai ką noriu pasakyti, kad labai matosi, kad net ir dirbant tą profesinį darbą, kuriam itin aukšto išsilavinimo gal nereikia, Estijoje po 12 metų mokykloje, yra privaloma mokėti kažkokią užsienio kalbą. Gal ne profesinė, kad būtų galima diskutuoti apie politiką, bet bent jau tiems dienos pokalbiams. Ir jų išsilavinimas po mokyklos yra daug bendresnis. Ir tikrai matau, kad mūsų mokymo sistema tikrai atsilieka kol kas. Ar kas nors mus labai mokė apie mokesčių reformas, ar net elementariai, kaip juos mokėti. Mūsų tam tikrai neparuošė.
- O kaip su estų kultūra?
- Čia vėl skandinaviškas modelis išryškėja. Pastebiu, kad darbuose dažniau yra svarbūs rezultatai, o ne biure atsėdėtas laikas. Ir jei lyginsime valstybines institucijas, tai matomi labai dideli skirtumai. Žmonės dirba ir gauna algas Estijoje, bet jie turi darbo. Tu ateini į instituciją ir nematai moterėlės kojos ant kojos susidėjusios ir dar sakančios „ne, gal aš rytoj išduosiu kažkokį leidimą“. Lietuvoje man ne kartą teko brautis ir prašyti, kad padarytų viena ar kitą procesą. Estijoje viskas daug maloniau ir gražiau. Ir dar daug efektyviau. Kartais tos aukštesniuose valstybiniuose lygmenyse, atrodo, tik imituoja darbą.
- Ne, aš nesakau, kad Lietuvoje viskas tik blogai. Ir pas mus, Lietuvoje, galima pamatyti beprotiškai daug gerų dalykų. Ir palyginant mūsų kultūrinius lygius tai visi parkai, kaip mes juos plėtojame ir tiek, kiek mes turime, ką pasiūlyti turizmo pusei, tai manau, kad pas mus yra šiek tiek geriau. Bet čia gal veikia didesnis šalies plotas, įvairumas ir istorinės aplinkybės.
- O kaip su verslu?
- Verslo lygmenyje, estai gal labiau laikosi taisyklių, bet lietuviai apdarys viską, kad savo tikslą pasiektų. Ir negaliu sakyti, kad mes esame žymiai prasčiau, o estai žymiai geriau. Bet yra tam tikrų kultūrinių dalykų, kurių estai turi šiek tiek daugiau. Ir su tais mokslais ir su ta pačia visuomenės kultūra. Ir supratimu, kad visuomenė tai yra „mes“, nes kartais, kai lietuviai sako visuomenė, tai čia reiškia dažniausiai „kažkas kitas“.
- O kaip yra su socialine atskirtimi? Kokie gilūs yra skirtumai tarp miesto ir periferijos?
- Manyčiau, kad estai turi tą pačią problemą, o dabar dar ir girdisi, kad jie nori iškelti valstybinės įstaigas išskirstyti po visą Estiją. Tarkime, kariuomenės rengimų centrą jie nori iškelti į Narvą, prie pat sienos su Rusija. Ir tas pats klausimas su vienu pastatu visoms ministerijomis. Tas pastatas yra jau baigiamas. Ir estai tikrai sprendžia tą modelį, kad jau nebėra svarbu, kokiame pastate tos ministerijos yra. Bet žiūri į tai, kad jos visos šalia. Manau, kad ir Lietuva pradės judėti panašiu klausimu. Nes bet kokiu atveju minimalizuoti kaštus vis tiek reikės.
