Lietuvos žirginio sporto federacijos prezidentas šiaulietis Gediminas Gutkauskas savo karjerą pradėjo nuo metalinių "žirgų" – dalyvavo automobilių sporto varžybose. Meile žirgams užkrėtė šeima.
Buvo ir pakilimų, ir nuosmukių
Prieš savaitę Šiauliuose paminėtas Lietuvos žirginio sporto federacijos (LŽSF) aštuoniasdešimtmetis. G. Gutkauskas sako, kad per tą laiką buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, ir gerų rezultatų, ir prastesnių: „Daug priklausė nuo žirgų – kokius įsigijome, užsiauginome, tą ir turėjome“.
Šiemet „Nations Cup“ varžybose tarp 12 valstybių Lietuvos komanda liko ketvirta ir tik per plauką nepateko į finalą.
Sandra Sysojeva užėmė trečiąją vietą pasaulio taurės etape Helsinkyje, o Taline buvo penkta. Benas Gutkauskas laimėjo keturis pasaulio taurės etapus ir daug kitų atsakingų varžybų.
Atsigavusios visos sporto šakos: ir trikovė, ir kinkiniai, ir ištvermė. G. Gutkauskas džiaugiasi, kad jaučiasi pakilimas.
„Trūksta tik kitokio valstybės požiūrio, – sako federacijos vadovas. – Žirgų sportas visuomet buvo tarp 16 prioritetinių šalies sporto šakų. Tačiau vėliau jis buvo apleistas. LŽSF trūko bendravimo su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu, Kūno kultūros ir sporto departamentu."
Brangus sportas
– Ar žirgų sportas populiarus?
– Olimpiada visuomet prasidėdavo ir baigdavosi žirgų sportu. Tai – viena seniausių sporto šakų.
Lietuvoje populiarumo netrūksta, tačiau stinga lėšų. Tai – brangus sportas. Reikia išlaikyti žirgą, jį nuvežti į varžybas. Vieno ar dviejų žirgų ir sportininko kelionė atsieina kone kaip visos futbolo ar krepšinio komandos. Yra sunkvežimis, į kurį reikia prisidėti pašarų, susikrauti žirgus. O kuras šiuo metu – brangus.
Kelionės išlaidos priklauso nuo kelių faktorių: įveiktų kilometrų, varžybų dienų skaičiaus, startinių mokesčių. Pastarasis siekia ir 500 eurų. Bendrai kelionė vienoms varžyboms gali kainuoti iki kelių tūkstančių eurų.
– Ar Lietuvoje išauginama gerų žirgų?
– Taip, turime ir valstybinių, ir nuosavų žirgų. Augintojų daugėja – yra bent trys rimtos augintojų asociacijos.
Lietuviai varžybose dalyvauja ir su vietiniais, ir su kitose šalyse augintais žirgais. Būna, kad bandome laimę – juos keičiame, nuomojame.
Žirgas gali kainuoti nuo tūkstančio iki milijono litų.
Šeimos tradicija
– Iš kur jūsų meilė žirgams?
– Senelis augino arklius, su jais ardavo žemę. Juos mylėjo mama. Iš Žemaitijos kilusiam tėčiui žirgai taip pat nebuvo svetimi. Tėčio brolis, gyvenantis Kairiuose, turėjo žirgą. Tekdavo nuvažiuoti pajodinėti.
Mes su žmona pradėjome nuo dviejų kumelaičių, jos atsivedė kumeliukų. Matėme, kad juos reikia judinti, treniruoti. Atsirado trenerių, arklininkų, kurie padėjo. Taip savaime praėjo ir 23 metai. Tai nėra mažas laiko tarpas.
Mamos tėviškėje, Meškuičių seniūnijoje, Žačių kaime pasistatėme didelį žirgyną. Jame vyksta varžybos.
Pats pajoju savo malonumui. Anksčiau buvau automobilių sporto treneris, vaikų ir jaunimo techninės mokyklos direktorius. Ir aš, ir sūnus Benas pradėjome nuo automobilių sporto – metalinių "žirgų". Buvau kandidatas į sporto meistrus, nuo 1971 metų iškovojęs ne vieną pergalę Lietuvoje, dalyvavęs Baltijos varžybose.
– Žirgas – ištikimiausias žmogaus draugas?
– Taip. Jei turi žirgą, su kuriuo daugiau bendrauji, prie jo priėjus per 60 metrų žirgas girdi balsą, žingsnius, žvengia, prašo cukraus ar morkos.
Kaskart sužinai vis kažką naujo: žirgai – kaip žmonės, turintys charakterį, silpnybių ir stiprumo. Mokaisi, kaip prie jų prieiti, rasti bendrą kalbą, treniruoti.
Puikiai sutaria su sūnumi
– Jūsų sūnus Benas yra sakęs, kad versdavote jį sportuoti...
– Galbūt Benas perdeda, dabar taip įsivaizduoja. Mes labai gražiai sutarėme. Benas po dviejų ar trijų mėnesių treniruočių gavo teisę dalyvauti pasaulio vaikų čempionate. Ten atidarymo konkūre užėmė pirmąją vietą. Pergalės ir įtraukė į didesnį sportą.
Pradžioje reikėjo važiuoti su svetimais žirgais. Pirmosiose varžybose burtų būdu ištraukėme seną, 17 metų Čilės policijos viršininko žirgą. Po pergalės viešbučio sienos buvo iškabintos Beno, žirgo nuotraukomis, plakatais. Manau, gal čia Beno talentas, kad jam viskas taip gerai sekasi.
– Kiek daug gali pasiekti Benas?
– Benas pasiekė viską, kas pasaulyje sudėtingiausia, aukščiausia. Aukščiau – nebent olimpiada. Į ją papulti labai sunku. Iš 29 šalių ir apie 900 norinčių papuola tik du. Šiemet Benas sąraše liko ketvirtas.
– Šiuo metu Benas pasaulio reitinge užima 86-ąją vietą. Anksčiau buvo pasiekęs rekordinę Lietuvai 82 poziciją. Ką tai reiškia mūsų šaliai?
– Neaišku, kada vėl taip bus. Nėra žmogaus, kuris liptų Benui ant kulnų. Artimiausiai žengiantis Andrius Petrovas užima 232 vietą.
– Ar yra perspektyvaus jaunimo?
– Pagrindiniai – joniškiečiai Kristupas ir Matas Petraičiai. Jie turi gerą bazę, žirgus. Matas treniruojasi, semiasi patirties Olandijoje pas olimpinį čempioną olandą Peterį Maherą.
– Kada lietuviai gali patekti į olimpiadą?
– Laukiame. Jau dabar pritrūko labai nedaug.
