Ak, ta meilė! Vienas mano kaimynas įsimyli kas mėnesį. Labai labai. Tiesa, po savaitės jo meilė ima blėsti, dar po vienos, mylimoji tampa Blogiausia Pasaulio Moterimi arba tiesiog Nuobodžia.
Beje, gretimame name gyvena panaši mergina. O ir šiaip donžuanais vadinamų žmonių tarp mūsų netrūksta. Aišku, kad tokių žmonių jausmas turbūt labiau vadintinas ne meile, o susižavėjimu. Jiems būdingas žavus pasaulio visumos ir pilnatvės matymas, tik...neužtenka vieno partnerio ir viskas. „Gyvulys“ pagalvoja moterys. „Kekšė“ pamano vyrai. O kaip yra iš tiesų?Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas Raimundas Alekna mano, kad dažną įsimylėjimą lemia jungiklis žmogaus viduje, kurį galime pavadinti „nebūk artimas“.
Šaunusis meilės gurmanas iš tiesų paprasčiausiai bijo užmegzti ilgalaikį ryšį ir atsiskleisti kaip asmenybė, nes save nuvertina. Ji pamatys, koks esu iš tiesų, pamano toks, ir...apsisukęs ant kulno bėga tolyn. Ne todėl, kad buvusi draugė negraži ar neįdomi. Pats „plevėsas“ mano, kad yra nevertas meilės ir paprasčiausi nenori, kad partneris tai suprastų ir..paliktų jį patį.
Dar viena paslaptis – donžuanai baisiai nemėgsta, kai palieka juos pačius. Ne, ne, ne todėl, kad pažeidžiamas išdidumas, tiesiog bijodami artimumo, jie sugeba bijoti ir vienatvės...Palikti tokie žmonės ilgai ir skausmingai išgyvena...kol randa naują meilę. Šios „ligos“ šaknys – vaikystėje.
Tikėtina, kad tėvai juos dažnai palikdavo, o kai mamos ar tėčio reikėjo labiausiai, – šių nebūdavo šalia. Deja, mūsų pasąmonė tokius dalykus ne tik fiksuoja, bet ir keičia visų mūsų gyvenimą. Kaip toje pasakėčioje, kur lapė siekė vynuogių, o nepasiekusi pasakė, kad jos dar neprisirpusios, tad jai uogų ir nereikia.
Dažnai įsimylintys linkę smarkiai idealizuoti, tad pradžioje šalia jų nesunku pasijusti karaliumi ar princese, deja, toks pats stiprus ir jų nusivylimas, nuvertinimas. Donžuanai – kaip juodai-baltas filmas, nes gyvenimas jiems tik šių dviejų, kraštutinių spalvų, nors iš tiesų jame – daugybė atspalvių. Staigūs, emocingi, ir ekspresyvūs, dažniausiai ekstravertai, šie žavuoliai retai palieka priešingus lyties atstovus abejingais, štai čia ir slypi „pavojus“. Norite su donžuanu prabūti kuo ilgiau, gal net iki „grabo lentos“? Tai įmanoma, bet labai sudėtinga.
Iš tiesų tokiems žmonėms reikalinga ilgalaikė terapija, tačiau daug kas priklauso ir nuo partnerio elgsenos. Reikėtų suvokti, kad jis yra toks, koks yra, apsišarvuoti kantrybe ir...laukti pabaigos, nors sunku pasakyti, kokia ji bus. Neretai tokie santykiai pasibaigia net vedybomis, po kurių ir prasideda visi „nuotykiai“, deja, dažnai galvojame, kad po antspaudo pase žmogus pasikeis.
Tokie žmonės keičiasi retai. Jei ne neištikimybė, atsiranda kitos problemos, pavyzdžiui – alkoholizmas. Šiek tiek padėtų, jei pavyktų tokį partnerį „laikyti ant ribos“ – nuolat priversti jaustis taip, tarsi ne jis jus, bet jūs jį galite palikti. Tokia strategija galėtų veikti, tačiau tai bus nuolatinė drama. Ko gero jums, o ne jam.
Pasitaiko ir donžuano priešingybės – žmonės, kurie atkakliai teigia niekada nieko nemylėję, nors kartais būna turėję pakankamai artimų santykių. Psichologai juos vadina emociškai šaltais.
Toks šaltumas atsiranda dėl to, kad anksčiau minėtos „vynuogės“ nebuvo prisirpusios vaikystėje ir žmogus taip skausmingai tai išgyveno, kad vėliau tiesiog „atjungė“ emocijas. „Šaltukai“ nepriima, neįsisavina emocijų, nes jiems tai sukeltų per daug nemalonių išgyvenimų.
Vaikystėje negavęs meilės, toks žmogus nebepriima jos dabar. Ši psichologinė problema gali pasireikšti įvairiais simptomais, pavyzdžiui, – priklausomybę. Nuo sekso, lošimų, alkoholio ir t.t. Tie, kurie skelbiasi niekada nemylėję, mažiau „pavojingi“, jei galvojame apie santykių stabilumą.
Emociškai šalti žmonės pragmatiški, vadovaujasi ne emocijomis, o savo pačių moralės principais, taisyklėmis, nemėgsta blaškymosi. Dažniausiai labai rimtai į viską žiūri, taigi ramus, sotus šeimyninis gyvenimas garantuotas, tiesa, kartais toks gyvenimas gali būti nuobodus.
Kartais „šaltukų“ partneriai priversti išgyventi vienpusišką meilę, o turint omeny, kad iš aistros ji vėliau transformuojasi į atsakomybės jausmą, prisirišimą, tai gali būti tvirtos šeimos, o ir ... rutinos garantas. Vis dėlto, pragmatiškas požiūris, mąstant apie tvirtą šeimą, psichologų įsitikinimu, turi daugiau privalumų.
Ne veltui anksčiau savo vaikams sutuoktinį parinkdavo tėvai ir sakydavo – „nieko, vaikeli, - priprasi, pamilsi“. Tokia šeima gerai veikia vaikus, jie mato gerai sutariančius tėvus, stabilią jų sąjungą. Be abejo, meilės rebusuose būna ir tarpinių variantų. Tad nereiktų išdėstytų minčių priimti kaip vienintelių galimų.
Tiek donžuanų, tiek Niekada Nemylėjusių gyvenimą kartais aplanko tikra meilė. Kas tai per akimirka, kai „cinkt“ – ir mes suprantame, kad tai Jis/Ji? Ir kada tai nutinka? Tai lemia ir amžius, ir partneris, kiek jis tinkamas, saugus, ir branda. Aišku, tikėtina, kad laukiniai donžuano jausmai laikas nuo laiko prabus, bet tokie partneriai, jei atrado tą, su kuriuo saugu, „pabėgioję“, grįš. Dar kartą įsitikinę, kad su jumis – saugiausia. Todėl jei tikrai su tokiu žmogumi pragyventi iki „grabo lentos“, turime būti iš tiesų atlaidūs.
Taip, mėtykite į mane akmenimis, bet tokiu atveju reiktų užmerkti akis net į „nuklydimus“. Nes tokį mes jį pasirinkome, tokį pamilome. Aišku, tai galioja tik tuo atveju, jei mūsų tikslas – gyventi kartu, juk joks žmogus nėra mūsų nuosavybė.
Apskritai, kiekvienas žmogus skirtingai gali suprasti, kad jis jau myli. Mes skirtingai suvokiame savo jausmus ir vertiname kito žmogaus būsenas. Pragmatikas tiesiog kitaip supranta, kad pamilo. Gal iš pradžių jam reikia pasijausti saugiai ir komfortiškai, išgyventi gerų emocijų. Beje, kartais meilė tiesiog nuneigiama. Kitaip tariant, saugantis nuo emocijų, jis gali tvirtinti, kad nemyli. Net mylėdamas. Tai būdinga netekus anksčiau mylėto žmogaus. Esate sutikę tuos, kurie sako, kad mylėjo ar mylės tik kartą gyvenime? Dažniausiai tai yra tik žodžiai.
Tai liudija, kad iš tiesų, kažkuri meilė buvo ar atrodė esanti stipresnė už visas kitas. Tačiau tai nereiškia, kad kitos meilės buvo „nemeilės“. Paprastai žmogus kalba apie tai, kas buvo ir baigėsi gražiai. Tokį įspūdį dažnai palieka pirmosios meilės ar tos, kurios baigėsi gražiai, bet...baigėsi. Tokie jausmai vėliau dažnai idealizuojami, nors kitos meilės neretai būna ir aistringesnės.
Kartais tokią „vienintelę“ meilę sukelia patologinis gedėjimas, kai žmogus tarsi „užstringa“ gedėjimo fazėje ir nepereina kitų, būdingų mums kažką praradus: neigimo, pykčio, liūdesio (diskusijos) ir susitaikymo.
Norite recepto, kaip nugyventi aistringai ir įdomiai? Prašom! Susitaikykite, kad gyvenimas su jokiu žmogumi nebus tik gražios, pakilios emocijos. Turi būti ir pykčio, ir liūdesio, ir konfliktų. Juk po susitaikymo būna gražiausias laikotarpis.
Stabilumą duotų įsisąmoninimas, kad niekada nereikia sakyti niekada. Tai yra tokia situacija, toks išgyvenimas, – jie neišvengiami, bet viskas praeina, tad „blogas“ emocijas keis „gerosios“, o šias dar kitokios. Sėkmingai išlaviruoti galėsime žinodami, kad mylint gali skaudėti, tačiau meilė – toks gražus jausmas, panašus į banguojantį vandenyną.
Nes tai, kas tampa kasdienybe, po truputį darosi per daug paprasta ir ...prasta. Todėl, jei norime mylėti visą gyvenimą, po „atoslūgio“ turime turėti jėgų vėl iš naujo atstatyti tuos gerus santykius. Būti šios „renovacijos“ iniciatoriumi nebijant, kad būsime atstumti ar nepriimti. Atkaklumą visuomet vainikuoja sėkmė.
