Meilėje ieškoti logikos yra taip pat sunku, kaip ir rasti gyvenimo prasmę. Mokslininkai teigia, kad partnerio pasirinkimą mums yra nulėmęs DNR ir pripažįsta, kad dažniausiai į poras žmones suveda priešingybių trauka.
Aukšta ir žemas
Zita ir Kazimieras Marcinkevičiai ateinantį pavasarį švęs savo santuokos 35 metų sukaktį. Pakruojo rajone, Plaučiškių kaime gyventi pora, tuokėsi ne jaunystės hormonų audroms siaučiant: poniai Zitai tada buvo trisdešimt dveji, Kazimierui — trisdešimt vieneri.
Tačiau ne jaunavedžių amžius tada darė įspūdį aplinkiniams. Nuotaka — liekna kaip nendrė už jaunikį buvo visa galva aukštesnė. Anuomet žemo vyro santuoka su aukšta moterimi buvo laikoma retenybe.
Buvusį porų ūgio etaloną, kai vyras aukštesnis už moterį, pastarąjį dešimtmetį stipriai įtakojo pasaulio garsenybės — turtuoliai ir gražuolės. Pozuodami garsiems žurnalams ir taip reklamuodami savo naujas santuokas, jie laužė prietarus drąsiai puikuodamiesi savo ūgio ar amžiaus skirtumais.
Tuokdamiesi beveik prieš 35-eris metus savo ūgio skirtumu Marcinkevičiai nesididžiavo.
„Kai nuvažiavome paveiksluotis, fotografas mane pasodino, o Kazimierą pastatė šalia“, — prisimena Z. Marcinkevičienė.
Pozuoti vestuvinei nuotraukai stovėdami vienas šalia kito, jie taip ir neišdrįso.
Amžius „išlygino“ skirtumą
Šiandien pora savo ūgio skirtumų jau nebepastebi. Nebent kas apie tai primena. O ir koks jųdviejų ūgis, sutuoktiniai tiksliai pasakyti negali.
„Mano — gal metras devyniasdešimt“, — sako moteris. O jos vyras tvirtina: “Mano — lyg ir metras septyniasdešimt.“ Abejodami sutuoktiniai tarsi atskleidžia, kad jiems ūgio skirtumas seniai nebesvarbu.
„Kad to skirtumo ne kažkiek ir buvo, — nusijuokia 64-erių K.Marcinkevičius. — Nieko tas ūgis nereiškia. Gal per tiek metų susilygino?“
„Aš įpratau vaikščiodama kiek susilenkti, — šypsosi 65-erių Z.Marcinkevičienė, kiemo pavėsinėje pavydėtinai taisyklinga laikysena prisėdusi ant taburetės. — Nuo vaikystės buvau tiesi, gal dėl to net ir dirbdama sunkiausius ūkio darbus niekada nejutau nugaros skausmų.“
Plaučiškietė net ir jaunystėje neavėjo aukštakulnių, nes ir be jų buvo aukščiausia mergina kaime.
O Kazimieras sako, nei dabar, nei jaunystėje nesijautęs žemiausiu iš kaimo vyrų. „Dabar pensininkas, kam besvarbu ūgis ar svoris. O ir anais laikais niekas į tai dėmesio nekreipė. Dirbau traktorininku, tai svarbiau buvo kaip dirbi, o ne kaip atrodai“, — tikino K. Marcinkevičius.
Meilė — iš pirmo žvilgsnio
Prisiminę pirmąjį susitikimą sutuoktiniai ir dabar abu parausta: ponia Zita šypsodamasi nuleidžia akis, o jos vyras užsidengia rankomis veidą. Apie jaudinančias akimirkas, tarsi jos buvo vakar, pora pasakoja vienas kitą nutraukdami ir papildydami.
„Mus supiršo. Kartą mama juokais vienam mūsų pažįstamam priminė: ar pamiršai, žadėjai Zitai vyrą pripiršti?“ — lemtinga mamos užuomina pažinties istoriją pradeda Z.Marcinkevičienė.
„Buvo sausio 12-oji, miške kirtome malkas, — net dieną, kada pirmą kartą pamatė savo žmoną, prisimena vyras. — Nebuvo tada telefonų, kaip pranešti. Atvažiuoja brigadininkas ir sako: skubiai tave kviečia į kontorą prie telefono, reiks važiuot į Pakruojį. — Buvau visuomeninis milicijos padėjėjas, pamaniau dėl to koks nors reikalas. Skubiai nusiprausiau, persirengiau, lekiu į kolūkio kontorą. O čia skambina mūsų būsimasis piršlys: “Vilkis kostiumą, pas mergas reiks važiuoti“.
„Kai pamačiau juos kieme, nutirpau visa, — vėl raudoniu plyksteli moters veidai. — Mama tik pajuokavo, o čia ėmė ir atvažiavo. Kažkaip nedrąsu pasidarė. Įėjo, susėdo svečiai prie stalo, piršlys butelį pastatė. Kviečia mane, o aš užsidariau kambarėly ir nedrįstu išeiti, nors tu ką“, — dar ir dabar jaudinančius piršlybų prisiminimus tęsia moteris.
Tačiau poniai Zitai tada teko ne tik įveikti savo kuklumą ir išeiti iš kambarėlio, bet ir prisėsti šalia pirštis atvažiavusio ne mažiau nedrąsaus Kazimiero.
Kuris kuriam pirma krito į akį, jie ir šiandien to neatskleidžia. Tik vyras, tarsi pabrėždamas, kad nesuklydo paprašydamas merginos už jo tekėti, pabrėžia: „Sausio 12-ąją susipažinom, o balandžio 8-ąją vestuves atšokom. O ir mūsų piršlys buvo tikras, supiršo ir apženijo“.
Pozicijos šeimoje pagal ūgį
Įprasta manyti, kad sutuoktinių pozicijas šeimoje lemia ūgis: kas aukštesnis tas ir viršesnis, to ir valdžia namuose?
K.Marcinkevičius daug nesvarstydamas prisipažįsta: „Taip ir yra. Aš nesikišu, kaip pasako, taip bus. Kam čia ginčytis? Ji geriau viską žino, jos čia tvarka“.
O Z.Marcinkevičienė vyrui pritaria ir papildo: „Tėvas mažai kur kišasi. Aš dabar jau nebeturiu sveikatos, sūnus namų reikalus perėmė. Dabar čia jo tvarka“.
Du sūnus užauginę Marcinkevičiai tik prieš dešimt mėnesių tapo seneliais. Gimus anūkėlei, 32-jų sūnus Rimas grįžo iš Panevėžio su naujagime ir žmona gyventi pas tėvus, į kaimą.
Ar laiminga jųdviejų santuoka?
Vėl vienas kitą papildydami sutuoktiniai tvirtina: „Gyvename kaip visi. Visko būna: ir susipykstam, ir vėl susitaikom — nėra trobos be dūmų“. “Aš nemoku ilgai pykti. Kažkaip greitai pamirštu,“ — šypsosi Z.Marcinkevičienė, prisipažinusi, kad geriausias vaistas nuo “tokių nervų“ yra namų ruoša.
„Supyko — praeis. Aš per daug neimu į galvą ir nesiginčiju“, — sako vyras ir pabrėžia: “Šeimoje vienas visada turi būti ramesnis“.
Likimo skirti
Koks yra laimingos santuokos receptas, smalsauju.
Marcinkevičiai susižvalgo, nusišypso vienas kitam ir susimasto.
„Kad tokio gal ir nėra, nežinau, — pirmoji prabyla moteris. — Buvome jauni, sveiki, tai ir laimingi. Anksčiau gyvenome kaip supratome, dabar — kaip galime, kaip sveikata leidžia. Kartais pasitardami, kartais patylėdami.“
„Tokius receptus gali dalyti kas ne kartą tuokėsi ir ne kartą skyrėsi. O ką gali pasakyti iš vieno gyvenimo?“— nusijuokia vyras ir kiek patylėjęs priduria: “Jeigu likimo neskirta, jokie laimingos santuokos receptai nepadės“.
Janina VANSAUSKIENĖ
