Rinktinėje svarbų vaidmenį atliko ne tik vis didėjančios jaunųjų ledo ritulininkų pajėgos, tačiau ir meile ledo rituliui trykštančios žaidėjos, kurios padėjo mūsų šalyje moterų ledo rituliui žengti pirmuosius žingsnius. Viena iš jų – Miglė Jakavičienė, kuri ne tik pati prisidėjo prie rinktinės triumfo, tačiau ir tapo puikiu pavyzdžiu, jog tobulėjimui amžius nėra kliūtis.
Pirmieji žingsniai ir nesutrukdžiusios kliūtys
Lietuvos moterų ledo ritulio pirmieji žingsniai, kaip ir būtų galima tikėtis, buvo padėti šalies ledo ritulio sostinėje – Elektrėnuose. 1998 metais Jūratė Rulevičienė šiame mieste pakvietė merginas išbandyti ledo ritulį. Viena iš žaidėjų, tuomet susigundžiusių šiuo kvietimu buvo M. Jakavičienė, kuri nuo pirmosios treniruotės dar labiau susižavėjo ir taip jos dėmesį traukusia sporto šaka.
„Pirmiausia, tai aš esu didelė ledo ritulio gerbėja ir tokia esu nuo pat vaikystės. Man patinka išsirinkti komandą ar žaidėją bei visą sezoną juos stebėti ir sirgti. Ir apie pirmąją J. Rulevičienės organizuojamą treniruotę išgirdau žiūrėdama rungtynes Elektrėnuose. Iškart į ją nuėjau, man ji patiko todėl ir likau toliau treniruotis“, - kelią ledo ritulyje prisiminė Lietuvos rinktinės gynėja.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius prasidėjusi šalies moterų ledo ritulio istorijos pradžia buvo tikrai nelengva. Tuometinė komandos trenerė vėliau prisiminė, jog pirmajai merginų komandai teko iškęsti ne vieną pašaipą ar juokelį, o sudarytos sąlygos taip pat nelepino: treniruotės buvo vykdomos 6 valandą ryto, o rūbinėje nebuvo dušo.
Visgi, ledo ritulį mylėjusioms merginoms iš Elektrėnų tai netrukdė – M. Jakavičienės teigimu, pašalinių pasisakymai neturėjo jokios įtakos jos norui lipti ant ledo ir mėgautis šiuo žaidimu.
„Žmonių reakcijos visuomet buvo įvairios: vienos teigiamos, kitos neigiamos. Pasisakymų būna visokių, vieni palaiko, o kiti pašiepia. Bet jos absoliučiai neturėjo, neturi ir neturės įtakos tam, ką aš veikiu savo gyvenime ir tam, kas daro mane laimingą. Kai turi visišką palaikymą savo aplinkoje, belieka tik mėgautis tuo ką darai.“
Nepaisant merginų atsidavimo sportui, jų komanda buvo priversta išsiskirstyti 2002 metais. Tuomet trenerė išvyko gyventi į JAV, o nė vienam kitam treneriui neperėmus darbo su šia komanda, jos buvo priverstos nutraukti savo veiklą.
Atgimusiam moterų ledo rituliui – geriausi metai
Net ir po pirmosios merginų komandos Elektrėnuose iširimo, tai nesustabdė merginų noro žaisti ledo ritulio. Pamažu mergaitės pradėjo vis dažniau pasirodyti berniukų komandose, o vėliau įsikūrė ir pirmosios šalies moterų ledo ritulio komandos: 2015 metais savo gyvavimą pradėjo Elektrėnų „Hockey Girls“ komanda, vėliau tapusi „Amber“ klubu, o po metų sostinėje susibūrė ir „Hockey Stars“ klubo ledo ritulininkės.
Iš pradžių susirinkdamos tik treniruotėms ir retiems turnyrams, vėliau merginos pradėjo dalyvauti ir Latvijos pirmenybėse, o 2019 metais išsipildė ir Lietuvos moterų ledo ritulio bendruomenės svajonė – Lietuvos rinktinė debiutavo pasaulio čempionate. Moterų ledo ritulio sėkmė mūsų šalyje daugiausiai paremta į begalinį merginų norą ir atsidavimą: nors dabar pašalinių pastabų susilaukiama vis mažiau, apie profesionalų sporte turimas sąlygas joms dar galima tik svajoti.
Lietuvos ledo ritulininkės ne tik už savo žaidimą negauna atlygio, tačiau ir pačios turi padengti sezono metu atsirandančias išlaidas, tarp kurių ir ne viena išvyką į Latviją. Tačiau sudėtingų sąlygų užgrūdintoms Lietuvos ledo ritulio žaidėjoms ir tai nėra priežastis sustoti bei mesti šį sportą.
„Taip, ledo ritulys yra hobis, už kurį aš susimoku. Išvykos į Latviją? Jos tikrai nevargina, tai fantastika! Norėdama gali važiuoti su šeima, tai gali daryti viena arba su komandos draugėmis. Viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio. Kai išvyką susiplanuoji kaip mažą ekskursiją, ji nebeskamba varginančiai. O minčių apie galimybę mesti ledo ritulį man nebuvo kilusių niekuomet. Man labai patinka žaisti!“, - apie moterų ledo ritulio kasdienybę pasakojo M. Jakavičienė.
Lietuvos ledo ritulininkių pastangos ir pasiaukojimas labiausiai atsispindi šio sezono rezultatuose. Lietuvoje ne tik pirmą kartą vyko šalies moterų ledo ritulio čempionatas, tačiau ir savo rezultatais jos galėjo girtis visame Baltijos regione. Vasarį Taline nugalėjusios Ukrainos ir Estijos ledo ritulininkes mūsų šalies atstovės iškovojo pirmą kartą surengtos Baltijos taurės turnyro nugalėtojų taurę.
Jei pergalė Estijoje buvo pasiekta prieš panašaus rango ir patirties varžoves, tai po mėnesio sekusio Baltijos moterų ledo ritulio čempionato kovos privertė nusistebėti ir moterų ledo ritulyje kur kas stipriau į priekį pažengusias latves. Lietuvės ne tik prasibrovė į finalą, tačiau ir jame parbloškė Latvijoje dominavusią ir per visą savo istoriją lygių nesutikusią „Laima“ ekipą bei pasidabino aukso medaliais.
Užsispyrimas ir noras – svarbiau nei amžius pase
Šiame sezone kuo pasigirti turi ir pati M. Jakavičienė. Ledo ritulininkė buvo išrinkta geriausia Lietuvos čempionato gynėja, o Baltijos čempionate ji buvo rezultatyviausia savo pozicijos žaidėja. Pasak pačios sportininkės, tokius pasiekimus atnešė didžiulis noras tobulėti.
„Mane į priekį stumia noras: didžiulis noras pažiūrėti, ką aš galiu pasiekti daugiau dirbdama. Daug metų sportuoju, esu aktyvi, bet to neužteko. Taip rytais atsirado vyro pagalba sporto salėje, keturis kartus per savaitę. Vėliau atsidūriau pas Aurimą Gaidauską „Ozo Hockey“ centre dukart per savaitę tobulinti metimo techniką bei mokytis ritulio valdymo. Taip pat be treniruočių su „Amber“ merginomis dar papildomai su bendraminčiais ir treneriu kartą per savaitę čiuožiame ant ledo. Kai tikslingai dirbi, rezultatai ima ir ateina. Jei kažko nori, tai ir pasieki.“
Su ledo ritulininke individualiai šį sezoną dirbęs A. Gaidauskas neslepia, jog Miglės nusiteikimas treniruotėse yra pavydėtinas, o išsikeltus tikslus teko koreguoti jau sezono eigoje.
„Būna visokių dienų: kartais viskas gaunasi iš pirmo karto, o kartais tenka ilgiau padirbėti ties vienu ar kitu pratimu. Visgi, jos noras dirbti ir su dideliu užsispyrimu siekti kuo geresnių rezultatų yra pavydėtinas.
Ji yra puikus pavyzdys, kaip didelis noras, nuoseklus darbas ir rutina veda prie gerėjančių rezultatų. Pradėję dirbti tikrai nekėlėme didelių tikslų, tiesiog stengėmės pasiekti tai, kad ji lengviau jaustųsi ant ledo gavusi ritulį ar progą metimui. Dar dabar pamenu, jog susitarėme, jog sezone reikia įmušti įvartį, o jai tai pavyko padaryti vienose iš pirmųjų sezono rungtynių. Tai buvo motyvacijos bomba, kuri atnešė naujus tikslus, supratimą, jog ji gali žaisti dar geriau. Treniruotėse ji įjungė aukštesnę pavarą bei kiekvieną treniruotę stebindavo savo rezultatais. Labai džiaugiuosi jos pasiekimais šiame sezone ir linkiu parodyti viską, ką ji moka ir pasaulio čempionate“, - apie rinktinės gynėjos tobulėjimą kalbėjo A. Gaidauskas.
Pati M. Jakavičienė pripažįsta, jog šį sezoną susilauktas pripažinimas ir geri asmeniniai rezultatai tikrai prideda motyvacijos tęsti papildomą darbą ir kurti sau naujus tikslus.
„Nemėgstu girtis procesu, bet mėgstu būti pagirta už rezultatą, todėl individualūs apdovanojimai tikrai džiugina ir džiugina net labai. Visgi, ilgai džiaugtis jais nemėgstu – pagiriu save, kokia aš šaunuolė ir gyvenu toliau. Pasidžiaugiu dieną, o rytojui jau turiu naujų planų, naujų darbų ir naujų iššūkių sau.“
Didžiulis postūmis ledo ritulininkės tobulėjime laužo stereotipus ir apie tai, jog tobulėjimas turi amžiaus ribas. Įspūdingą šuolį savo ledo ritulio karjeroje gynėja padarė nepaisant to, jog ji dar prieš jo startą atšventė 38-ąjį gimtadienį.
Pasitelkusi savo pavyzdį Miglė nori paskatinti ir kitas merginas, kurios turi dvejonių dėl savo galimybių išbandyti naujoves.
„Merginoms palinkėčiau nenuvertinti savęs dėl savo amžiaus. Bent jau man tai yra tik skaičiai, kurie nieko nereiškia. Kol gyvenime dar yra pirmųjų kartų, tol tu esi jaunas, todėl nebijokite išdrįsti!“
Rinktinėje – bendrumo jausmas ir noras laimėti auksą
Ledo ritulyje, kaip ir visuose komandiniuose sportuose, ledo ritulininkų indėlis į komandos pasirodymus matuojamas ne tik pagal jų pasirodymus ant ledo. Ne ką mažiau svarbu turėti asmenybių, kurios prisidėtų prie bendro mikroklimato gerinimo ir įneštų savo indėlį kuriant vieningą ir pozityvią atmosferą.
Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinėje bendrumo pojūtis taip pat itin svarbus. Kai kurias ledo ritulininkes skiria daugiau nei dviejų dešimčių metų amžiaus skirtumas, todėl išvengti susiskaldymo nėra taip paprasta.
Būtent dėl to, M. Jakavičienė rinktinėje svarbų vaidmenį vaidina ne tik rodydama savo darbo vaisius ant ledo, tačiau ir už ledo ribų. Pozityvu kunkuliuojanti ir niekuomet palaikymo komandos draugėms nestokojanti Lietuvos rinktinės narė, savo teigiamu pavyzdžiu užkrečia ir komandos drauges, ir rinktinės personalą.
Pati Miglė pripažįsta, jog jai nėra sunku rasti bendrą kalbą su visomis rinktinės žaidėjomis, o vis augantis jaunimo kiekis nacionalinėje rinktinėje labai džiugina.
„Man asmeniškai nėra sunku surasti bendrą kalbą su jokiu žmogumi. Mėgstu bendrauti tiek su vaikais, tiek su jaunimu, tiek ir su vyresniais žmonėmis. Viduje mūsų kolektyvas yra pakankamai vieningas – mūsų vis dar per mažai, kad kiltų didelė konkurencija. Todėl aš labai, labai džiaugiuosi kiekviena jau užaugusia ir galinčia rinktinėje žaisti jauna mergaite.“
Šį sezoną kaip niekad ilgą maratoną atlaikiusios Lietuvos rinktinės jau balandį laukia metus vainikuosiantis finalinis akordas – pasaulio čempionatas Rumunijoje. Šį sezoną jau ne viename turnyre nušvitę aukso medaliai leidžia vis garsiau kalbėti apie tai, jog Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė jau pasiruošusi šturmuoti ir pasaulio čempionato viršūnę.
„Labai nemėgstu spėlioti to, kas nutiks ateityje. Žinau tik tiek, kad neįveikiamų nėra, o tai puikiai parodė Baltijos lyga. Žinoma, aukso norisi, bet ar tai mums pavyks – pamatysime ateityje“, - apie laukiantį čempionatą kalbėjo gynėja.
Pasaulio čempionate Rumunijoje Lietuvos moterų rinktinė varžysis balandžio 4-9 dienomis. IIIA divizione lietuvių laukia kova su Ukrainos, Rumunijos, Honkongo, Estijos ir Bulgarijos atstovėmis.
