„Melas, kad kultūrai trūksta pinigų. Jų pilni maišai, o visur tik ir girdi rėkiant, kad duotų dar. Tik nesuprantu, kodėl valdžia taip nemyli savo menininkų, kodėl milijonus dalija užsienio grupėms, moka joms tūkstantinius honorarus. Vilnius atsuko nugarą provincijai, pamiršo, kad yra visos Lietuvos sostinė, kad už Valdovų rūmams išleistus pinigus buvo galima restauruoti pusę nuostabių Lietuvos dvarų ir išsaugoti šį kultūros židinį ateitiems kartoms“, - sako Panevėžio lėlių vežimo teatro įkūrėjas režisierius Antanas Markuckis.
Vieno verslininko prašydamas paramos teatrui A. Markuckis paklausė, ar tam turtingam žmogui įdomu, kaip jis mirs. Ar senelių namuose nemylimas, kur niekas stiklinės vandens nepaduos ir nespės uždegti žvakelės? Ar šiltuose ir jaukiuose namuose, apsuptas vaikų, jį mylinčių artimųjų? Verslininkas atsakė, kad vienišas iškeliauti nenorėtų, rašo „Respublika“.
„Tai būk geras, padėk vaikų teatrui, nes kokios dvasinės kultūros vaikus užauginsime, taip jie mus ir karšins“, - atsakė režisierius.
Tačiau dabar lėlininkui susidaro įspūdis, kad dvasinės vertybės pasislinko į nuošalę, susigūžė. Viskas pasiekiama per pinigus, per pažintis. „Kiekvienas labai panorėjęs ir be profesinio pasirengimo gali tapti komercinės televizijos išgarsinta žvaigžde, laidos vedėju, apsiskelbti žurnalistu ar režisieriumi, siekti prezidento posto. Kvalifikacija nuvertinta“, - piktinasi A. Markuckis.
Keturiuose limuzinuose – vienas ponas
Nors Lėlių vežimo teatro režisierius save priskiria prie išsilavinusių žmonių, jis prisipažįsta, kad begalinis valdžios išlaidavimas per krizę ir jį veikia psichologiškai. Jis įsitikinęs, kad žmones, kuriems nepasiekiamas joks kultūros židinys, tik televizija, kurie net laikraščių negali užsisakyti, nes jiems per brangu, Seimo, ministrų prabanga tiesiog siutina.
Kai pamato, kaip į Sartų lenktynes atvažiuoja keturi limuzinai, o iš jų išlipa tik vienas svarbus valstybės asmuo su svita, sukyla pyktis. A. Markuckiui atrodo, kad sunkmečiu, kai žmonės praranda darbą, yra apdedami didžiuliais mokesčiais ir vis gąsdinami, kad bus dar blogiau, tokių kortežų, furšetų, baseinų ir pirčių rodymo reikėtų vengti, nes tai varo į pasiutimą, neviltį.
„Suskaičiuokime, kiek žmonių mirė ir nusižudė per pirmuosius ankstesnės Seimo kadencijos mėnesius ir kiek - per šios. Argi moralu pranešti, kad šventė baigėsi, kai daugeliui šalies gyventojų ji net nebuvo prasidėjusi?“ - politikų nejautrumu ir nutolimu nuo paprasto žmogaus gyvenimo piktinasi teatralas.
Paklaustas, ar sunkmečiu jam sunku išlaikyti gyvenimo džiaugsmą, panevėžietis sako nesąs izoliuotas nuo aplinkos. Su žmonėmis juk ir kalbėti nebereikia, užtenka pamatyti jų veidus. Juose - tik apatija ir begalinis rūpestis. „Vis labiau tolstame vieni nuo kitų. Užmirštame, kad esame sukurti gyventi ne pasitraukę, užsisklendę kaip gyvūnai, o bendruomenėje“, - dėl visuomenės susvetimėjimo apgailestauja pašnekovas.
Stebuklai kaimuose be elektros
Panevėžio lėlių vežimo teatro trupė jau 25 metai kiekvieną vasarą arkliu traukiamu vežimu išvažiuoja gastrolių į šalies miestelius ir kaimus.Randa kaimų, kur nėra elektros. Ji išjungta, nes žmonės už ją nemoka. Žiūrėti spektakliuko susirenka 10-15 vaikų, nesavanaudiškų, nepaveiktų interneto nesąmonių.
„Oho, koks baldas“, - sako vaikai, pamatę trupės vežimą. Žibančiomisakimis stebi, kaip išsilanksto scena, kaip žmonės, kurie ką tik gėrė kavą ar skuto bulves, pasidaro neatpažįstami, kaip iš dėžių išlenda beždžionės, lapės ir katinai. Pasibaigus spektakliukams, kaimuose vaikai neploja. Jie nori, kad stebuklas dar tęstųsi. Išvažiuojančią trupę dar ilgai lydi. „Tuomet ir pagalvoji, kaip smagu, kiek nedaug reikia, kad stebuklas įvyktų, kad vaiko gyvenimas nors vieną dieną pakiltų virš kasdienybės“, - džiaugiasi A. Markuckis, prieš ketvirtį amžiaus pirmą kartą su arkliais iškeliavęs rodyti lėlių teatro spektakliukų į nuošaliausius kaimus ir miestelius.
Gastrolėse yra nutikę įvairiausių dalykų. Lūžo vežimai, aktoriai buvo apvogti, tačiau vaikų smalsumas ir susidomėjimas nemažėja. Režisierius prisimena, kaip kartą per gastroles arkliui nudilo pasagos. Į kaimą trupė atvažiavo ne 15, o 20 val.
Vaikai, išpuošti kaip per atlaidus, vis dar laukė. Vienas gal 13 metų berniukas, kurio senelis buvo kalvis, ir pasibaigus spektakliui nėjo namo. Girdė ir šukavo arklius, liko nakvoti, nors režisierius ragino eiti namo. Jis keliavo kartu kelias dienas, nuoširdžiai padėdamas. Atvykus į Palangą, griežtai paliepus grįžti namo, jis atsikėlė anksti ir išėjo. Gerokai po pusryčių grįžo su dovanomis.
Nieko neturėjo, todėl visai trupei pajūry pririnko smulkučių gintaro gabalėlių ir kiekvienam aktoriui įteikė po saujelę taip atsidėkodamas ir atsisveikindamas.
Devyni vaiko litai poetei
Teatro kasdienybėje nustebina netikėti vaikų poelgiai, jų kilniadvasiškumas. Panevėžyje teatro fojė buvo renkamos aukos poetės Elenos Mezginaitės paminklui. Aukų lape prie solidžių verslininkų paaukotų šimtų litų pasibaigus spektakliukui A. Markuckis pamatė ir vaiko pavardę - jis paaukojo poetės atminimui 9 litus 15 centų. Tėvai, išleisdami sūnų į miestą, į teatrą, įdėjo 10 litų. Teatro kieme pastatytame vagonėlyje berniukas nusipirko kokį ledinuką, o likusius pinigus paaukojo poetei. Kaip antrokas galėjo išsiskirti su tokiais dideliais pinigais? Vaiko kilnumas labai sujaudino visą kolektyvą ir lėlininkai išsiuntė jam padėką.
Kultūra toli nuo kaimo vaiko. Vaikų teatro režisieriui skaudu, kad nuošalių, apleistų kaimų vaikai baigia kelias klases, o matydamigeriančius tėvus, įgyja nevisavertiškumo kompleksus ir nueina klystkeliais.
Lėlės keršija už nemeilę
Miestų vaikų galimybės nepalyginti didesnės. Jie turi platų priėjimą prie pasaulio, gali pamatyti gausybę renginių ir spektaklių. Mokyklos rašo projektus ir, gavusios finansavimą, nemokamai atveda žiūrėti spektaklių, moksleiviai bendrauja su rašytojais, dailininkais, fotomenininkais.
„Esu įsitikinęs, kad gerą spektaklį įmanoma sukurti tik jei teatru tiki kaip Dievu. Kitaip pačiu atsakingiausiu momentu lėlė atkeršys. Viskas, kas gimęs iš gėrio, neša jį kitiems ir daro gyvenimą geresnį ir gražesnį“, - taip savo misiją vertina už didžiojo Danijos pasakininko Hanso Christiano Anderseno kūrybos skleidimą Danijoje mažąja Nobelio premija apdovanotas panevėžietis.
Genė Silickienė
