Bitės darbininkės praryja gėlių (ar kitų žiedinių augalų) nektarą ir specialiuose maišeliuose stemplėje („medaus skrandžiuose") perdirba jį į medų. Nektarą neša ir medų gamina skirtingos bitės, t.y. vienos atneša nektarą į avilį, o „namų" bitės jį perima ir gamina medų.
Gamindamos medų, bitės nektaro masę daug kartų atryja ir vėl praryja, pridėdamos fermento invertazės. Pirmiausiai nektaras dehidruojamas, t.y. iš jo išgarinama drėgmė. Tai pasiekiama daug kartų atryjant ir „kramtant" masę, kiekvienas toks ciklas trunka apie 20 sekundžių, vienas nektaro lašelis taip „džiovinamas" vidutiniškai 15–20 minučių.
Po to toks apvirškintas nektaras dedamas į korio akutę, kur per keletą savaičių medaus formavimosi procesas pasibaigia. Taigi, medus gaunamas daugkartinio atrijimo (vienos bitės perdavimo kitai) ir dehidratacijos (džiovinimo) proceso eigoje. Kad pagaminti kilogramą medaus, bitėms reikia aplankyti apie 4 milijonus žiedų.
Taigi, medus yra bičių skrandžio produktas. Skrandyje gėlių nektaras susimaišo su skrandžio rūgštimis. Suformuotas medus „talpinamas“ į korius, kuriuose bitės jį džiovina. Jei nektaras nebūtų maišomas su skrandžio rūgštimis ir medus nebūtų tinkamai išdžiovintas – labai greitai sugestų. Būtent dėl tokio medaus apdorojimo proceso medus tampa atsparus bakterijoms.
Medaus cheminė sudėtis gana sudėtinga. Medus galutinai subręsta koriuose, čia formuojasi jo aromatas. Subrendusį medų, t.y. turintį apie 20 % vandens, bitės uždengia korių akutėse. Daug girdėjome apie medaus naudą. Medus gydo peršalimą, puikiai tinka kūno priežiūrai, kaukėms, suteikia energijos, gerina virškinimą ir t.t.
Tačiau šiandien atliekama vis daugiau tyrimų, patvirtinančių, kad be suteiktos (beje, konkrečiai neapibrėžtos) naudos, medus gali ir pakenkti.
Pažymėtina tai, kad medaus „žaliavoje" be paprastų angliavandenių: gliukozės ir fruktozės, dar yra sudėtingas angliavandenis sacharozė – paprasto „baltojo" cukraus pagrindinė sudėtinė dalis, bitės sacharozės savo lervoms neduoda ir pačios nevartoja, todėl fermento invertazės pagalba sacharozė skaldoma į paprastesnius ir saldesnius angliavandenius.
Taip medus tampa grynu, sveiku produktu. Deja, žmogus neturi fermentų, galinčių neutralizuoti natūralių bičių konservatų ir jiems pašalinti naudojami reikalingi žmogui vitaminai ir mineralai.
Taigi, nors medus pagal makro ir mikroelementų įvairumą pranoksta kitus produktus – jame yra įvairių vitaminų: B1, B2, B6, PP, C, A, E, K, tačiau mes, virškindami medų tuos vitaminus ar net didesnę jų dalį nei gauname – prarandame, t.y., kad neutralizuoti bičių skrandžio fermentą invertazę, esantį meduje, silpniname savo dantis ir kaulus. Šiam fermentui pašalinti naudojamas kalcis. Atitinkamai, nemažai studijų šiandien tiria ir medaus įtaką imuniteto silpnėjimui.
Taip pat akcentuokime tai, kad medus yra dehidratuotas produktas ir patekęs į skrandį šalina natūralią drėgmę, dirgina skrandžio mikroflorą.
Mokslininkai, atlikę įvairias studijas, nėra priėję vieningos nuomonės, kokios rūšies cukrus galima naudoti. Juk be medaus yra daug augalinio cukraus rūšių – cukranendrių cukrus, agavų, klevų sirupas, tačiau ir šie produktai turi minusų. Tiesa, vieningai akcentuojama, kad arbatinis šaukštelis kurio nors pasirinkto saldiklio turėtų būti pakankama dienos norma.
Šaltinis: Emilija Miliauskė, tinklaraštis Kuras kūnui
