Žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo pranešimai apie tai, kad iš bankomato išsiėmus didelę grynųjų pinigų sumą, bankas ima reikalauti paaiškinimo, kur išleidžiami pinigai. Tačiau gyventojams naudinga žinoti, kad palyginti plačiai įstatymą interpretuojančių komercinių bankų užklausas galima vertinti kritiškai ir perklausti, kam reikalinga prašoma informacija, į susirašinėjimą įtraukiant ir Lietuvos banko atstovus.
„Mūsų žiniomis, prašymas pagrįsti išlaidas grynaisiais pinigais arba operacijų blokavimas kaip prevencijos žingsniai taikomi tais atvejais, kai klientas negali paaiškinti lėšų kilmės arba pateikti paaiškinimai neatitinka lėšų kilmės požymių“, – sakė Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius.
Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas Kęstutis Kupšys mano, kad tokiais informacijos reikalavimais komerciniai bankai perlenkia lazdą.
„Reikalavimas dėl bankomate išsiimtų pinigų išleidimo pagrindimo yra labai nelogiškas. Pagrindinis dalykas – kaip klientas gauna pinigus į sąskaitą, jiems jau yra matomas, – kalbėjo pašnekovas. – Išsigryninimas per bankomatą – tai tik vienos pinigų formos keitimas kita. Priekabiauti prie tokio dalyko, manyčiau, nederėtų.“
Jam antrina Lietuvos bankų klientų asociacijos direktorius Rūtenis Paukštė.
„Tokia situacija prasilenkia su nekaltumo prezumpcija. Žmogus, šiaip jau, yra nekaltas, kol nėra įrodyta priešingai. Bankai nėra kažkokia Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą, kuri privalo gaudyti sukčius“, – sakė jis.
Bankas – ne žmona
Pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą, bankas turi įsitikinti, kad klientas pateikė teisingą informaciją apie save, savo lėšas, jų kilmę ir kitus susijusius klausimus. Įstatyme rašoma, kad bankai privalo imtis priemonių tada, kai operacijos ar sandorio suma viršija 15 tūkst. eurų, kai keičiamos valiutos suma viršija 3 tūkst. eurų arba bet kuriuo kitu atveju, jei kyla įtarimų, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ar teroristų finansavimo veika.
Pasak Lietuvos banko kredito ir mokėjimo paslaugų priežiūros skyriaus vyresniosios specialistės Snieguolės Vileikės, vienas iš prevencijos elementų yra ir sandorių stebėsena, įskaitant neįprastas išgryninimo bankomatuose operacijas. Kilus klausimams, bankas gali reikalauti papildomų dokumentų, leidžiančių įsitikinti jos teisėtumu.
„Minėtas įstatymas nepateikia baigtinio požymių, kurie leidžia atpažinti įtartinas operacijas ar sandorius, sąrašo, tad kodėl bankas reikalauja pagrindimo konkrečiu atveju, pirmiausiai reikėtų klausti paties banko“, – kalbėjo S. Vileikė.
Visgi, įstatyme nėra numatyta, kad bankas turėtų reikalauti paaiškinti, kur buvo išleisti legaliai gauti, o vėliau išgryninti pinigai.
„Mes ateiname į banką tikėdamiesi, kad galėsime palaikyti pinigus, juos paskirstyti, panaudoti, investuoti. Tokie jų tyrimai – ne banko funkcija“, – komentavo Lietuvos bankų klientų asociacijos direktorius R. Paukštė.
Jo tvirtinimu, bankas gali prašyti pateikti pinigų pervedimo operacijų tikslus, jei, pavyzdžiui, gavėjai yra iš Sudano ar Turkijos. Tačiau prašymai, paaiškinti, kur yra išleisti išgryninti pinigai, pašnekovo nuomone, yra nereikalingi.
„Bankas nėra žmona, nėra šeimos narys ar kažkoks kitas artimasis, kuriam turi būti atskaitingas už tai, kaip tu išleidi pinigus“, – šmaikštavo R. Paukštė.
Visgi, paaiškinimų, kodėl bankai taip elgiasi yra: jei banko klientai bus įtariami pinigų plovimų, veikiausia viešojoje erdvėje bus minimas ir bankas, per kurį pinigus mėginta plauti. Prašydami papildomos informacijos ir klientų bankai stengiasi tokių situacijų išvengti.
Gyventojai taip pat gali klausinėti bankų
Lietuvos banko specialistės S. Vileikės teigimu, jei klientas gauna banko reikalavimą pateikti informaciją, žmogus gali kreiptis raštu į banką ir pasiteirauti, kodėl šis to prašo.
Bankas, tokiu atveju, per 15 darbo dienų turi pateikti išsamų ir motyvuotą atsakymą.
„Jeigu banko atsakymas vartotojo netenkins, jis turi teisę kreiptis į Lietuvos banką – tada galėtume įvertinti visas aplinkybes bei banko veiksmus konkrečiu atveju“, – teigė S. Vileikė.
Visgi, Lietuvos bankų asociacijos vadovo M. Zalatoriaus tvirtinimu, jeigu klientas atsisako pateikti prašomą informaciją, bankas gali būti priverstas apriboti kliento galimybę naudotis tam tikromis paslaugomis, pavyzdžiui, blokuoti mokėjimo kortelę, prieigą prie interneto banko ar sąskaitą.
Ką daryti tokiu atveju, kai nepateikus bankui informacijos, sąskaita yra užblokuojama?
„Jei klientas nepateikė duomenų laiku ir gavo pranešimą, kad sąskaita užblokuota, tokiu atveju joje esantys pinigai lieka saugūs, o jam tereikia užpildyti tą pačią anketą ir prieiga prie sąskaitos bus atkurta“, – paaiškino M. Zalatorius.
Asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas K. Kupšys teigė, kad žmogui, iš kurio bankas nuolat reikalauja informacijos, iš kur ir į kur keliauja jo pinigai, telieka du keliai.
„Tokiu atveju, belieka arba keisti banką, arba jam tarnauti ir nuolat teikti informaciją. Žmogui, kurio galvoje tik legalios transakcijos, tai nieko daugiau kaip papildomą susierzinimą, turbūt, nesukuria. O jeigu iš tikro yra asmenų, kurie slapsto kažkokius savo nešvarius sandorius, tai, be abejo, jiems taip apsunkinamos veikimo sąlygos“, – kalbėjo pašnekovas.
Šiuo metu Lietuvos bankų asociacija vienija bankus „Citadele“, „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialą, „Luminor“, Medicinos banką, „OP Corporate Bank“ plc Lietuvos filialą, SEB, „Swedbank“, Šiaulių banką bei Lietuvos centrinę kredito uniją ir 2 asocijuotus narius: „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą bei kredito biurą „Creditinfo“.
