Vis daugiau žvėrių ir paukščių sumedžiojantys medžiotojai ragina supaprastinti laimikių dorojimo tvarką. Neatsakingas laukinių gyvūnų atliekų tvarkymas gali būti pražūtingas: bet kur medžiotojų numestos žvėrių liekanos gali sukelti infekcijas ir net tapti pasiutligės židiniais. Veterinarai ir gamtos sergėtojai tvirtina, kad toks gamtos teršimas rodo bendrą žmonių kultūrą ir jų požiūrį į aplinką.
Ne viskas patenka ant stalo
Šalyje yra apie 900 medžiotojų būrelių, jungiančių apie 30 tūkst. medžiotojų. Kasmet žvėrių ir paukščių sumedžiojama 100 tūkst. 2011–2012 m. medžioklės sezono metu medžiotojai sumedžiojo per 94 tūkst. laukinių žvėrių, iš jų daugiausia šernų (33 tūkst.), bebrų (20 tūkst.), stirnų ir lapių (po maždaug 14 tūkst.). Iš paukščių medžiotojų taikiniais dažniausiai tapdavo didžiosios antys (sumedžiota 13 tūkst. jų).
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas mėgina išsklaidyti mitą, esą civilizuotame pasaulyje seniai nemedžiojama. „Vien Europos Sąjungoje yra per 7 milijonus medžiotojų, o Lietuvos medžiotojai – tik lašelis jūroje, – tikino jis. – Bet atsižvelgiant į gyventojų skaičių pagal medžiotojų skaičių procentais mes lenkiame Lenkiją.“ Kaimyninėje šalyje yra iki 100 tūkst. medžiotojų.
Ir vis dėlto ne visi laimikiai patenka ant pietų stalo. Kai kurie iš jų tampa trofėjais, kuriais medžiotojai didžiuojasi tarptautinėse parodose arba namuose prieš svečius. Tačiau tai, kas lieka po žvėrių ir paukščių apdorojimo, tampa didele problema. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai ne kartą atkreipė dėmesį į neatsakingą medžiotojų požiūrį, kai jie bet kur išmeta žvėrių liekanas.
Duobių niekas netikrina
Nustatyta tvarka kiekvienas medžiotojų būrelis prieš medžioklės sezoną privalo gauti licenciją iš aplinkosaugininkų. Ji būreliui nesuteikiama tol, kol pastarasis savo medžioklės plotuose neįrengia pirminės gyvūnų apdorojimo aikštelės. „Jos įrengiamos aukštesnėse vietose, kad jų neapsemtų polaidžio ar lietaus vanduo“, – aiškino VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo pavaduotoja Kristina Stakytė. Ne mažesnės kaip 1 aro ploto aikštelės turi būti apjuostos 20 cm gylio ir 20 cm pločio grioveliu bei aptvertos. Duobės gylis negali būti mažesnis nei 3 metrai, o jos sienas būtina sutvirtinti. Duobė turi būti sandariai uždaryta, kad jos neiškapstytų kiti žvėrys.
Sumedžiotus žvėris nedelsiant reikia apdoroti šiose aikštelėse, tačiau medžiotojai ne visada šios nuostatos laikosi. „Kai išbūni keturias valandas bokštelyje spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, ne visada skubi doroti žvėrį. Tie reikalavimai ne visada atitinka realybę“, – teigė vieno medžiotojų būrelio narys.
VMVT vyr. veterinarijos gydytojas Jonas Stanius tikino, kad šiemet veterinarai tikrino iš viso 795 atliekų tvarkymo aikšteles ir iš jų dviem aikštelėms (Elektrėnų bei Šalčininkų rajonuose) nebuvo išduoti tinkamumo naudoti aktai. Dar devyniose aikštelėse buvo pareikalauta ištaisyti trūkumus.
Medžioklė – ne girtuoklių užsiėmimas
Kalbėdamas apie laukinių žvėrių paplitimą, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas teigė, kad šiuo metu stirninų populiacija yra didžiausią per visą šalies istoriją. „Nepaprastai išaugo ir briedžių populiacija, turime ir daug bebrų, lapių“, –pasakojo jis. E.Tijušas ironizavo dalies visuomenės požiūrį į medžiotojus: „Vis dar pasitaiko įsitikinusiųjų, kad medžioklė – vyrų, mėgstančių taurelę, užsiėmimas prasimanyti mėsos.“
Tačiau medžiotojus kur kas griežčiau kontroliuojantys aplinkosaugininkai pabrėžė, kad medžiotojų padarytų pažeidimų nemažėja. Šiemet kovo 4 d. sodyboje Kušankos kaime (Jonavos r.) gamtos sergėtojai pagal kraujo pėdsakus atsekė ir rado briedžio patelę nupjauta galva. „Prie žvėries darbavosi gerokai įkaušęs vyriškis, tikėtina, užkandai ruošęs kepsnį“, – pasakojo Aplinkos ministerijos atstovė Raimonda Karnackaitė. Paklaustas, kaip sodybos kieme atsirado briedžio patelė, vyriškis atsakė, kad ją rado miške kilpoje ir nuosekliai papasakojo visą brakonieriavimo eigą.
Pažeidimų daugėja
Iš įdomesnių 2012 m. įvykių Aplinkos ministerija išskyrė rugpjūčio 29 d. nutikimą. Tos dienos rytą Tauragės r. aplinkosaugininkai Šakviečio kaime, pamiškės pievoje, rado 4 nušautas stirnas. Palaukę pasaloje jie po kelių valandų kartu su policija sulaikė nenaudėlius su laimikiu. Per kratas įtariamųjų namuose buvo rasta išdirbtas lūšies kailis, kaukolė ir du žvejybos tinklai.
Balandžio 12 d. vakare Vilniaus pareigūnai kelkraštyje pastebėjo visureigį „Mitsubishi Pajero Sport“, sukėlusį įtarimą, nes jo salone buvo medžioklinis šuo. Inspektoriai Neries pakrantėje sučiupo žmogų, medžiojusį draudžiamu įrankiu – lanku su trimis strėlėmis. Lanko jis nespėjo įmesti į upę. Greita pareigūnų reakcija padėjo išsaugoti įkalčius. Vėliau vilnietis prisipažino, kad yra medžiotojas ir tykojo bebro, bet taip ir nespėjo jo sumedžioti.
Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2011 m. už įvairius pažeidimus administracinėn atsakomybėn patrauktas 461 asmuo, iš jų 88 – už šiurkščius pažeidimus. Per pirmą šių metų pusmetį jau buvo nubausti 273 medžiotojai, iš kurių 70 padarė šiurkščius pažeidimus.
Siūlo supaprastinti reikalavimus
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas E.Tijušas sakė, kad po truputį mūsų šalies medžiotojų sąmoningumas auga. „Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo beveik išnykę briedžiai, elniai ir bebrai, bet visų mūsų pastangomis šių žvėrių populiacijos atsikūrė“, – pasakojo jis.
E.Tijušo teigimu, Lietuva turi išnaudoti medžioklės teikiamą naudą. „Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Švedijoje – visur rasite dešrelių iš briedienos. Rasite ir tetervinų ar laukinių ančių kepsnį Škotijoje“, – tvirtino jis. Pašnekovas įsitikinęs, kad medžiotojas visada sumedžioja daugiau, nei pats gali suvartoti, įskaitant ir visą medžiotojo šeimą bei artimiausias gimines. „Pavyzdžiui, mano pažįstamas vokietis per sezoną sumedžioja 40 šernų, o šerniena aprūpina bundesvero kariuomenę. Bet pabandykite tai padaryti pas mus – tuoj prasidės seritifikatai, veterinarai, patikrinimai“, – kontrolės sistemą kritikavo E.Tijušas. Jis tikino, kad Lietuva – vienintelė Europoje valstybė, taip griežtai reglamentuojanti žvėrių atliekų tvarkymą, kai „Europoje šias atliekas pagal paskirtį sunaudoja gamta“.
Tiesa, neatsakingą kai kurių medžiotojų elgesį rodo faktai. Pavyzdžiui, prieš dvejus metus Kauno pakraštyje viename griovyje buvo išmestos 12 mangutų, 7 lapių ir vieno bebro gaišenos. Žvėrims buvo nudirti kailiai. Ir nors pareigūnai nustatė nusikaltėlį, jis atsakomybės išvengė.
Medžiotojų sąmoningumas didėja per lėtai
Vidas Silvestravičius, „Medžiotojų sostinė“ savininkas
Deja, sovietmečio laikų medžiotojai vis dar sudaro daugumą. Žinoma, jų vietą sėkmingai užima naujieji lietuviai, iš medžioklės mėginantys daryti atrakciją – aplink žudantys viską, kas tik juda. Tai reiškia, kad iš visų panašių visuomeninių bendruomenių kaita medžiotojų klubuose vyksta lėčiausiai. Net žvejai įsiveržė į priekį su elektroninių žvejybos bilietų pardavimais. Ir nors žvėrių populiacijos per pastarąjį dešimtmetį atsikūrė, vis dėlto didžiausias nuopelnas – ūkininkų. Juk jų laukuose šeriami šernai, o medžiotojų klubai jiems neatlygina padarytos žalos. Jei pasidomėtumėte, kokios tos kompensacijos, įsitikintumėte, kad Lietuvos mastu jos prilygsta vieno Lenkijos medžiotojų klubo sumokamai kompensacijai. Mūsų šalies medžiotojų klubai už medžioklės plotų nuomą valstybei sumoka tik 0,35 Lt už ha (nors rinkos kaina – iki 10 Lt už ha). Galima medžioti kiek nori šernų (panaikintos licencijos) ir dar visokių gyvių, mokant tik 8–16 Lt mėnesinį klubo nario mokestį. Tada ir atsakymas aiškus – kam pardavinėti mėsą supirkėjams, jei ta mėsa galima pašerti šunis. Kam elnių medžioti kviestis užsienio medžiotojus, kurie už medžioklę sumokėtų dešimtis tūkstančių eurų, jei sumedžiotą elnią galima trise pasidalyti ir dar ragų pakaba išeis sandėliuke? Vokietis, sumedžiojantis 40 šernų, yra vargšas – turi ir valstybei mokesčius sumokėti, ir savininkams už medžioklę jų žemėse nelikti skolingas. Mūsų šalis juk turtinga. Mes žvėriena šuniukus šeriame... Atrodytų, norint tapti medžiotoju, reikia išlaikyti egzaminus, kurie vis labiau griežtėja, bet jau dabar kas nori, tas sugalvoja, kaip bilietą nusipirkti. Kas dėl veterinarijos, tai čia vėl tvarkomasi lietuviškai. O juk skerdienos atliekos turi būti tvarkomos utilizuojant jas atliekų duobėse, nors daugeliu jų galima būtų pašerti lapes ar kitus plėšrūnus, o šerno kailis galėtų maitinti šimtus zylučių visą žiemą.
Kai stačiau sodybą, planavau priiminėti joje iš užsienio atvykstančius medžiotojus. Iki šiol pas mane kasmet apsistoja iki 15 medžiotojų. Aplink – puikūs medžioklės plotai, pažįstu visus medžiokles organizuojančius žmones Lietuvoje. Deja, nėra noro patiems medžiotojams organizuoti komercines medžiokles, nes dabar jie medžioja, sakyčiau, už dyką. Kita priežastis – amžius: dauguma medžiotojų tokio amžiaus, kad apie pasiūlymą surengti komercinę medžioklę ir pasistatyti higienišką žvėrienos apdorojimo aikštelę nė negalvoja, nes gyvena šia diena.
