Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Aistringai medžiojo iki pat mirties
Susikūrus valstybei Lietuvos teritorijoje, labai greitai medžioklė imta sieti su žemės nuosavybe. Medžioklę reglamentuojanti teisinė sistema jau atsispindi Kazimiero teisyne (1468 m.) kuriame aiškiai nurodyta, kokia yra stumbrų, briedžių ir bebrų medžioklė.
Antrajame (1566 m.) ir Trečiajame (1558 m.) Lietuvos statute pateiktos ne tik teisės ir pareigos, bet įteisintos ir medžioklės baudos. Buvo uždrausta svetimose žemėse persekioti žvėrį. Valstiečiams jau leidžiama savo valdose medžioti smulkiuosius žvėris ir stambiuosius plėšrūnus vilkus, lūšis ir ernius.
Nuo XIII a. Lietuvoje buvo auginami medžiokliniai šunys. Kunigaikščiai ir didikai savo dvaruose turėjo šunynų, buvo šunininko specialybė. Nuo XVIII a. buvo medžiojama beveik vien dėl pramogos.
Po valstybės padalijimų medžioklė pradėjo nykti, buvo apleisti bebrynai, išnyko taurieji elniai, sumažėjo kitų žvėrių. Plėšrieji paukščiai buvo laikomi žalingais medžioklės ūkiui, todėl naikinami. Erelių ir sakalųsumažėjo. Naikinti juos skatino ir steigtos pašto karvelių stotys.
1846 m. Suvalkijoje atsiranda pirmieji plotai, kuriuose saugomi žvėrys. XIX a. pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje Lietuvoje medžioklė buvo tvarkoma pagal 1892 m. išleistą Medžioklės įstatymą. Šio įstatymo tikslas – įteisinti privačių žemių savininkų nuosavybę laukiniams žvėrims ir paukščiams.
Kam priklausė žemė, tam priklausė ir gyvūnai bei paukščiai, jie turėjo teisę juos medžioti. Medžioklės tradicijos, pasak istorikų, Lietuvoje neišnyko, kaip neišnyko ir pati medžioklė, nors ji smarkiai keitėsi.
Medžioklė visada buvo siejama ne tik su pramoga, bet ir su politine nauda. Štai profesorius, istorikas Rimvydas Petrauskas yra rašęs, kad Vytauto ir Jogailos laikais šie valdovai medžiodavo daug, intensyviai ir visada turėdami tam tikrų tikslų.
Medžiodami ir aptardami politines naujienas jie gyvendavo specialiuose medžioklės dvaruose, ten priiminėdavo delegacijas. Abu pusbroliai medžiojo iki gilios senatvės, tiems laikams jie laikyti ilgaamžiais. Štai likus vos keliems metams iki mirties ir atsigavęs po sunkios ligos Vytautas rašė Ordino magistrui, kad skubės į medžioklę, o susipykę dėl Vytauto karūnos, Jogaila ir Vytautas vis tiek kartu leidosi medžioti, nelaužė ilgametės tradicijos.
Geri medžioklės plotai, pasak istorikų, neretai driekdavosi palei sienas, todėl iš vienos valstybės į kitą skrisdavo laiškai su prašymais leisti medžioti greta arba jau kaimyninėje teritorijoje, taip vyko vadinamoji „medžioklės diplomatija“.
Žvėrių mėsa naudota dovanoms, stumbrai siuntinėti po visą Europą. Mėgti sakalai, štai profesorius R. Petrauskas rašo, kad Vytauto dvare sakalus prižiūrėjo rusėnai, paukščiai buvo brangūs, o gauti dovanų sakalą buvo itin garbinga.
Pasak profesoriaus R. Petrausko, aistringi medžiotojai buvo visi Gediminaičių, o vėliau – Jogailaičių dinastijos atstovai, paskutinysis – Žygimantas Augustas garsėjo itin pompastiškomis medžioklėmis.
Medžiota ir puotauta taip, kad išnyko taurai
Istorikė, mokslų daktarė Toma Zarankaitė taip pat pasakoja, kad medžioklė jau Vytauto ir Jogailos laikais nebuvo tik medžioklė. Tada, kaip ir dabar, medžioklės metu spręsti politiniai klausimai, derintos pozicijos, mėgautasi medžioklės procesu. Tiesa, medžiota daugiau ir ilgiau nei dabar, kartais valdovai miškuose ir medžioklės pilyse praleisdavo kelis mėnesius.
„Lietuvos istorijoje galima išskirti tris pagrindinius medžioklės etapus. Pirmasis – Vytauto ir Jogailos laikai, kai medžioklė buvo pramoga, bet ir svarbi būtinybė, norint apsirūpinti maistu. Iki XV amžiaus medžioklė buvo maisto ir pramogos dalykas, kuris buvo glaudžiai susijęs su ginklo naudojimu, jėga, ištverme“, – sakė istorikė.
Kiek vėliau buvo iškelta ne fizinė jėga, bet išsilavinimas. Medžioklė, ištvermė ir galėjimas pačiam sumedžioti žvėrį pamažu nuėjo į antrą planą, medžioklė virsto pramoga.
Medžioti dėl maisto jau nebereikėjo, nes valdovų virtuvėse ima dominuoti naminių gyvūnų ir paukščių mėsa. Kuo toliau tuo labiau medžioklė tolo nuo savo pirminės paskirties, virto vis didesne pramoga, ieškota naujesnių medžioklės būdų, prisiminti seni ir nebenaudojami.
Iki XIII-XVI amžiaus medžioklė buvo bendruomenės reikalas, medžioti galėjo visi, bet tas greitai pasikeitė. Pamatę, kad miškas ir medžioklė yra didelis ekonominis resursas, valdovai jį greit nusavino. Medžioklė ir miškas tapo siauro elitinio būrelio privilegija, tik kilmingieji galėjo turėti ginklą ir medžioti valdovo ar savo miškuose. Valstiečiams už žvėries sumedžiojimą Vytauto laikais jau grėsė mirties bausmė.
Didelių medžioklių ir ilgų, politinių pokalbių per jas, pasak istorikės, buvo visais laikais. Visgi ypatingai puošnias, ilgas ir turtingas medžiokles labai mėgo Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Kai jis rezidavo Vilniuje aplinkinėse giriose buvo išvystytas medžioklės tinklas ir kunigaikštis kartu su palyda čia pramogavo. Kartais tai trukdavo ir kelis mėnesius.
Tiesa, tokios medžioklės turėjo savo kainą, pastebėta, kad gyvūnai nyksta. Imta rūpintis jų apsauga, bet tai daryta ne todėl, kad rūpėjo gyvūnų gerovė, o todėl, kad ėmė nykti valdovo turtas.
„Buvo sukurti medžioklės pareigūnai, veikė milžiniškas aparatas, kuris palaikė medžioklės ūkį. Rūpintasi, kad neišnyktų rūšys, kurias mėgo medžioti valdovai, tokios, kaip stumbrai, nes taurai jau beveik buvo išnykę“, – pasakojo istorikė.
Pakrypo dinastijos likimas?
Valdovai mėgo medžioti tai, kas jiems derėjo pagal rangą: stambius kanopinius žvėris, o iki XV amžiaus – taurus, bet jie tada ir išnyko, matyt, dėl besaikės medžioklės. Mėgti ir stumbrai, tai buvo išimtinai valdovų žvėris, niekas be jo negalėjo sumedžioti stumbro.
„Stumbras to meto kūriniuose sužmoginamas, tai buvo taurus žvėris, kuris tiko tik valdovui. Jis turėjo medžioklės monopolį šiam žvėriui ir galėjo duoti leidimą jo medžioklei tik itin nusipelniusiam pareigūnui. Tai buvo didžiulė privilegija“, – aiškino T. Zarankaitė.
Taip pat medžiota daug elnių ir briedžių, šie taip pat buvo naudojami maistui, nors dabar mums tai nėra įprasta. Medžioklės formos buvo įvairios, didelę įtaką darė kaimyninių šalių tradicijos. Buvo varyminės medžioklės su šunimis, kai žvėris buvo nuvaikomas, taip pat propaguota medžioklė su plėšriaisiais paukščiais. Taip medžiodavo net moterys. Buvo praktikuojama kova vienas prieš vieną. Medžioklis su ietimis stodavo prie gyvūną.
„Iššūkis ir akistata su žvėrimi, ir galima mirtimi, leisdavo pasiruošti mūšio laukui. Tai dažnai būdavo jaunų vaikinų pirmas susidūrimas su kovos vaizdais ir krauju. Taip pat mokytasi pėdsekystės meno, visko, ko reikėjo to meto karybai. Dabar to neliko. Tai buvo fizinės pratybos, grūdinimasis. Kuo mažiau bajorai patys vyko į karą, tuo labiau medžioklė virto pramoga, ieškota kitokių formų, imta šaudyti žvėris suvarytus į aptvarą arba iš palapinių“, – sakė specialistė.
Medžioklėje lietuviai naudojo įvairius ginklus, buvo mėgstamos naujovės. Pradžioje naudotos ietys, kardokšniai, lankai su strėlėmis, bet tik iki VX amžiaus, kai lankininkai buvo tikrai gerai paruošti ir itin taiklūs. O štai XVI amžiuje Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė jau turėjo sau skirtas medžioklės muškietas, tai buvo brangus ir naujas ginklas. Šaunamojo ginklo pranašumas buvo pripažintas gana anksti.
„Medžioklės buvo didelės ir brangios, todėl sumedžioti žvėrys, mėsa nebuvo švaistoma. Mėsa sūdyta, kailis ir oda, raugti. Taukai, plunksnos rinktos, vežtos į dvaro virtuvę. Visgi medžioklės būdavo grandiozinės, per dieną sumedžiota po kelis šimtus gyvūnų, todėl dalis jų buvo išdalijama. Valdovas, kaip turtą ir malonę dalindavo mėsą. Žvėriena buvo mažai kam prieinama, tai dovanota mėsa buvo prielankumo ženklas“, – pasakojo istorikė.
Medžioklės mados taip pat egzistavo, tam tikru metu buvo madinga medžioti su sakalais, geras sakalas kainavo tiek, kiek arabų ristūnas. Vėliau medžioklės virto puotomis su muzika, šokiais ir neregėta prabanga. Valdovas jose dalyvaudavo su savo svita, galios triumfas stebėtas, kaip teatras.
„Kitų šalių mados tikrai darydavo įtaką, atvykdavo svečiai, stebėdavo ir dalyvaudavo medžioklėse, aprašydavo jas. Medžioklės buvo pavojingos, žūdavo daug žmonių, tiesa daugiausiai valstiečių, kurie dirbo varovais, ginklanešiais, tinklų tempėjais. Daug jų būdavo sužeidžiama, nes žirgai pasibaidydavo, žvėrys puldavo. Buvo, kad net patį valdovą puolė meška. Būta ir kitokių nelaimingų atsitikimų, tarkime karaliene Bona medžioklės metu išsigando, krito nuo arklio ir pagimdė negyvą kūdikį. Gimė negyvas berniukas, galimas Jogailaičių dinastijos paveldėtojo“, – pasakojo istorikė, pasvarsčiusi, kad nežinia kaip būtų susiklosčiusi LDK istorija, jei šis vaikas būtų išgyvenęs.
Anot jos, pavojingiausios medžioklės buvo su stumbrais ir šernais.
„Stumbrą medžiodavo jį nuvaikydami ir erzindami raudona medžiaga, tai užsitęsdavo ilgai, per tą laiką žvėris padarydavo daug žalos. Etikos medžioklėje stigo, gyvūnas matytas, kaip valdovo nuosavybė, Dievo dovana ir su juo buvo daroma tai, kas norima“, – sakė specialistė. Lietuvoje medžiota ir tada, kai šalyje neliko didžiųjų kunigaikščių, o miškuose nebeklaidžiojo nei taurai, nei stumbrai, nei meškos.
