Pagal Medvedevo ir Putino iš naujo paraidžiui perskaitytą RF Konstituciją, valstybės vadovas yra Pagrindinio šalies įstatymo garantas, vyriausias jos kariuomenės vadas ir pagrindinis diplomatas. Tuo tarpu Ministras Pirmininkas tampa visateisiu vykdomosios valdžios vadovu. Užsienio ir gynybos politika, kaip skeptras ir valstybė, lieka prezidentinės – formaliai aukščiausios – valdžios simboliu, o premjeras sutelkia savo rankose ekonominės, finansinės ir socialinės politikos vykdymo instrumentus.
Vis tik reikėtų turėti galvoje tai, kad pastaruoju metu santykis tarp „didžiosios“ (užsienio politika ir kariniai reikalai) ir „mažosios“ (ekonomika ir finansai) politikos pasikeitė iš esmės. Kariniai klausimai tampa antraeiliais-trečiaeiliais, o užsienio politika aktyviai „ekonomizuojasi“. Pagrindinės problemos – kova su infliacija, stabilaus augimo užtikrinimas, inovacinės ekonomikos sukūrimas, infrastruktūros modernizavimas – patenka į tiesioginę vyriausybės ir jo vadovo kompetenciją. Kremliuje ir Baltuosiuose rūmuose, tikriausiai, mano, kad užsienio politikoje, kaip sakė Chruščiovas, „mūsų tikslai yra aiškūs, o uždaviniai suformuluoti“. Belieka tik dirbti.
Antras Medvedevo aktyvumo užsienio politikos srityje raundas – nuo Chanty Mansijsko iki Hokaido – buvo sėkmingas. Pašnekovai pažymėjo tinkamą Rusijos lyderio pasiruošimą bei jo gerą orientavimąsi sudėtingoje šiuolaikinėje užsienio politikoje, pradedant strateginės PRGS problemomis ir baigiant tarptautinių finansų ir maisto bei globalaus atšilimo problematika. Jie taip pat užsiminė apie Medvedevo nuovokumą, jo ramų derybų vedimo stilių ir aiškų norą pademonstruoti, kad būtent jis yra visateisis Rusijos diplomatijos šeimininkas.
Abejonės šiuo klausimu, atsiradusios po Putino „supervizito“ į Paryžių ir buvusio ambasadoriaus Vašingtone Jurijaus Ušakovo paskyrimo vyriausybės vadovo patarėju, pastaruoju metu sumažėjo. Putinas elgiasi korektiškai, neužstodamas naujo prezidento tarptautinėje arenoje ir nekirsdamas demarkacinės linijos namuose. Ambasadorius Ušakovas, turėdamas daug naudingų kontaktų visame pasaulyje, savo naujose pareigose, tikriausiai, teiks pagalbą premjerui, o ne konkuruos su Užsienio reikalų ministerija ar Prezidento administracija.
Labiau reikėtų tikėtis to, kad Dmitrijus Medvedevas, būdamas ne tik teisės profesoriumi, bet ir labai patyrusiu biurokratu, palaipsniui, bet nuosekliai sutelks valdžią savo rankose. Tradicinis tokio sustiprėjimo instrumentas – kadrų politika. Logiška būtų manyti, kad „Medvedevo žmonės“ pradės atsirasti pirmiausia tose sferose, kurias tiesiogiai kuruoja valstybės vadovas, taigi ir užsienio politikos aparate.
Kiekvienas vadovas turi savo stilių, o skirtumas tarp diplomatinių Medvedevo ir Putino stiliaus pastebimas iš karto. Be to, „Miuncheno periodas“ Rusijos diplomatijoje yra vertinamas kaip sėkmingas, bet išsemtas. „Audra ir spaudimas“ suveikė. Rusija rėkė, kad ją išgirstų, ir pasiekė savo. Iš Vakarų pasaulio sostinių pagaliau nuskambėjo: „Prašom, kalbėkite, mes Jūsų klausome“. Tačiau dabar Maskva susidūrė su nauja problema: ne komentuoti kitų veiksmų replikomis „į šalį“, o kalbėti pačiai. Tačiau ką kalbėti?
Prezidentas Medvedevas jau spėjo pateikti keletą procedūrinių iniciatyvų. Pavyzdžiui, jis pasiūlė pakeisti energetinių derybų formatą ir sušaukti grūdų suvažiavimą. Dar prieš mėnesį Berlyne Medvedevas pristatė skambią užsienio politikos novaciją – naujos bendraeuropinės saugumo sutarties pasirašymo idėją. Tai rimtas žingsnis, leidžiantis vertinti Medvedevą ne tik kaip diplomatą, bet ir kaip tarptautinį politiką.
Medvedevo pasiūlymas tapo ne tik staigmena (ko, tikriausiai, ir tikėjosi Rusijos pusė), bet sukėlė ir tam tikrą sąmyšį – dėl riboto idėjos esmės apibrėžimo. Kažkas prisiminė Gromyko laikų sovietinius pasiūlymus dėl europinio saugumo, kažkas Kozyrevo – dėl NATO ir ES įtraukimo į visaapimančią ESBO struktūrą. Pirmoji reakcija Jungtinėse Valstijose buvo labiau neigiama nei teigiama, ko tikriausiai buvo laukiama Maskvoje. Blogiau yra tai, kad požiūris į Medvedevo idėją kol kas yra šaltokas ir Europoje. Vokiečiai jautėsi įžeisti dėl to, kad su jais nepasitarė – tuo labiau, kad iniciatyva buvo įvardinta iš karto po prezidento susitikimo su Federaliniu kancleriu, kuriame Rusijos lyderis nė žodžiu apie tai neužsiminė.
Ne daug ką sugebėjo išaiškinti užsienio diplomatams jau Maskvoje ir ministras Lavrovas. Paskutinis ambasadoriaus prie NATO Dmitrijaus Rogozino pareiškimas dėl to, kad naujos europinės sutarties detalės bus pristatytos rudenį, skatina manyti, jog dabar, kai anonsas paskelbtas, prasideda iniciatyvos turinio ruošimo darbai. Jeigu yra būtent taip, reikėtų turėti galvoje kelis dalykus.
Motyvai, kuriais vadovaujasi Rusijos pusė, yra aiškūs. Negalima vertinti kaip priimtinos situacijos, kai didžiausia Europos kontinento šalis yra atskirta nuo pagrindinių regioninio saugumo struktūrų. Paaštrėję nesutarimai dėl tolimesnės NATO plėtros, PRGS elementų Lenkijoje ir Čekijoje dislokavimo, Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties ateities, taip pat dėl Kosovo ir konfliktų Kaukaze tik pabrėžia būtinybę kuo greičiau ieškoti išeities iš padėties, geriausiu atveju gresiančios rimtu santykių tarp Rusijos ir Vakarų atšalimu, o blogiausiu atveju – situacijos Europos rytuose destabilizacija.
Ar gali padėti nauja kontinentinė sutartis? Taip, bet tik su viena sąlyga – tai bus sutartis, pagal kurią Rusija kartu su visa eile kitų valstybių įstos į NATO. Ar tai yra realu? Ne – jeigu mes kabame apie Rusiją. Tai apie ką tuomet kalba? Apie ESBO stiprinimą? Vargu: Maskva jau seniai skeptiškai žiūri į šią organizaciją. Apie naujos ESBO kūrimą? Tačiau kuo nauja organizacija skirsis nuo senosios? Apie Europos saugumo tarybos, kurioje Rusija turėtų veto teisę, kūrimą apskritai neverta kalbėti. Iš principo, Rusija, NATO, Europos Sąjunga ir JAV jau turi veiksmingus bendradarbiavimo ir problemų sprendimo institutus. Esmė ne struktūrų trūkumas ar jų juridinis įforminimas.
Sunku įsivaizduoti, kad Rusijos valstybinėse institucijose to nesuprastų. Tuomet galbūt kalbama apie virtualią politiką, kitaip tariant – apie politinį piarą? Tokiu atveju idėjos tikslas yra konsoliduoti visus europiečius, kurių netenkina JAV politika. Juk nemažai žmonių mano, kad, neatsižvelgdamas į Maskvos susirūpinimus Ukrainos ir Gruzijos, taip pat PRGS bei Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties klausimais, Vašingtonas gali pakirsti stabilumą kontinente. Rudenį pradėjus plačią propagandinę kampaniją, gruodį galima pasiekti pakartotinį plano dėl Ukrainos ir Gruzijos stojimo į NATO užblokavimą.
Išsakyta hipotezė remiasi pastaruoju metu Rusijos diplomatijai būdingu operatyvinio mastymo primatu. Įvertinant šio hipotetinio varianto perspektyvas, galima teigti, kad, pasinaudojus Bušo nepopuliarumu Europoje ir jo „šlubuojančios anties“ statusu Amerikoje, idėjos dėl naujos sutarties pagalba įvaryti pleišto tarp JAV ir Europos nepavyks.
Tuomet ką gi daryti? Atsakymas yra paprastas – užsiimti užsienio politika, o ne vien agitacija ir propaganda. Karščiausia vieta šią vasarą – Gruzija. Medvedevui negali nerūpėti sprogimai Abchazijoje ir susišaudymai Pietų Osetijoje, kurie žlugdo jo pirmuosius bandymus stabilizuoti dialogą su Tbilisiu. Faktiškai, būtent tai bus pirmas naujo prezidento tvirtumo testas ir pirmas rimtas jo gebėjimų užsienio politikos srityje patikrinimas. Konfliktų atsinaujinimas, jau nekalbant apie Rusijos įtraukimą į karinius veiksmus su Gruzija, taps ne tik asmeniu Dmitrijaus Medvedevo, bet ir visos Rusijos pralaimėjimu.
Antra, daug svarbesnė ir perspektyvoje daug pavojingesnė kryptis – Ukraina. Per pirmuosius du Medvedevo prezidentavimo mėnesius situacija Rusijos ir Ukrainos santykiuose paaštrėjo. Šiandien Rusijai santykiuose su artimu kaimynu yra būtina elgtis kaip niekada korektiškai ir atsargiai, viską gerai apskaičiavus. Kremliuje, Baltuosiuose rūmuose ir kituose Maskvos ofisuose ir štabuose turi suprasti, kad šiandien vienintelis potencialus Rusijos sąjungininkas Ukrainos stojimo į NATO klausimu yra dauguma pačios ukrainiečių tautos. Tuo tarpu konkretūs konkrečių Rusijos politikų ir valdininkų veiksmai gali „išskirti“ ukrainiečius ir Rusiją – galbūt visiems laikams. Tam, kad taip neatsitiktų, yra būtina strategija ir šiuolaikiškai mąstantys žmonės, dirbantys Ukrainos kryptimi – tiek Maskvoje, tiek Rusijos ambasadoje Kijeve.
Kitos europinės problemos palieka Medvedevui laiko jų sprendimui. Klausimas dėl PRGS bus vienaip ar kitaip išspręstas naujo JAV rezidento – ir čia reikia pasistengti, kad sprendimas būtų surastas bendro „strateginio santykių su Maskva komplekto“ rėmuose. Tam Maskva jau šiandien privalo dirbti su kandidatų patarėjais. Klausimas dėl Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties irgi palauks valdžios pasikeitimo Amerikoje. Iki tol Rusijai būtų prasminga pagreitinti Moldovos separatizmo problemos sureguliavimą, kas sušvelnintų oficialias Vakarų pretenzijas, o taip pat surasti tokią sprendimo formulę, kuri įtrauktų Europos Sąjungą. Jeigu viskas pasisektų, ES vėliau galėtų įsijungti ir į konfliktų Kaukaze sureguliavimą. Pagaliau, Maskva kartu su Belgradu galėtų iškelti pasiūlymą dėl galutinio Kosovo problemos sprendimo, padalinant jį į dvi dalis. Šiuo atveju šiaurinė dalis po referendumo atitektų Serbijai, o Kosove likusių serbų teisės bei jų kultūriniai ir dvasiniai paminklai būtų patikimai apsaugoti. Tai sustiprintų Rusijos autoritetą Balkanuose ir Europoje.
Vienu žodžiu, po dviejų mėnesių susipažinimo su savo atsakomybės sfera prezidentui Medvedevui atėjo laikas apsispręsti dėl Rusijos užsienio politikos tikslų ir uždavinių, o taip pat ieškoti žmonių, sugebančių juos įvykdyti.
Parengta pagal Carnegie Endowment
