Medinė architektūra yra jauki ir ekologiška, bet, priešingai nei mūro, – trapi, lengvai pažeidžiama ir nuolat kintanti. Norint, kad medinis pastatas tarnautų kuo ilgiau, reikalinga nuolatinė priežiūra ir smulkus remontas, atskirų jo dalių keitimas ar atnaujinimas. Jei smulkūs pažeidimai anksti pastebimi ir pašalinami, išvengiama didesnių gedimų. Pernelyg ilgai apleidus atsiradusius pažeidimus, rasis radikalių pakitimų, ir tada namui išsaugoti prireiks didelių investicijų.
Svarbiausios sąlygos norint užtikrinti namo ilgaamžiškumą – kokybiški pamatai ir tvarkingas stogas bei vandens nuvedimo įrenginiai. Labiausiai medienai kenkia ilgalaikė drėgmė. Tai yra ir krituliai, patenkantys į pastato konstrukcijas pro kiaurą stogą, sienų plyšius ar lietvamzdžius, tyškantys nuo išsikišusio cokolio ar žemės paviršiaus, ir gruntinė drėgmė, besiskverbianti medžio kapiliarais, jei nėra tinkamos izoliacijos. Drėgmė gali kondensuotis ir kauptis nevėdinamose patalpose arba atsirasti nuo netvarkingų inžinerinių įrenginių.
Į sudrėkusį, šlapią medį labai greitai įsimeta grybelis ir pelėsiai, o patrūnijusį medį apninka įvairūs kenkėjai. Pavojus dar padidėja, jeigu mediena – prastos kokybės ir blogai vėdinama. Atradus puvinį ar grybelį, pirmiausia reikia pašalinti pažeidimų priežastis, sutvarkyti, izoliuoti drėgmės šaltinį, išdžiovinti patalpas, sužalotą medieną išpjauti ir sunaikinti, o pažeistas medienos dalis pakeisti naujomis. Antipirenais apdorota mediena yra mažiau degi, bet dažnai dėl esančių joje priemaišų ji tampa mažiau atspari pelėsiams ir grybeliui. Antipirenai naudojami vidiniams paviršiams, ypač stogo konstrukcijai apdoroti. Svarbu žinoti, kad mediniams paviršiams netinka buityje naudojama akmens anglies derva (vadinamasis atidirbtas tepalas), nes ji ardo medį ir pagreitina puvimą.
Kai profilaktinės priemonės nebepadeda išsaugoti medžiagos kokybės arba kai norima namą pertvarkyti, atliekamas jo atnaujinimas (renovacija). Prieš tvarkant, būtina pasidomėti pastato istorija, ankstesniais perstatymais, įvertinti techninę būklę ir pažeidimus. Sename name, tarsi geroje knygoje, sukaupta daug įdomios ir vertingos informacijos apie to meto statybos ir gyvensenos tradicijas, jį stačiusius ir jame gyvenusius žmones. Todėl visada verta išsaugoti autentiškus pastato elementus: tūrius, formas ir proporcijas, išorės apdailą ir puošybą, prieangius, duris, langus (ar bent jų skaidymą), krosnis, senoviškus metalo apkaustus, kitas įdomias interjero ir eksterjero detales. Taip išsaugojamas namo savitumas, padidinama jo vertė.
Tvarkant medinį pastatą, patartina naudoti tradicines medžiagas arba tik tokias, kurios dera su senomis. Medinis namas turi savitą atraminę pusiausvyrą, jis juda, dėl ore esančios drėgmės pokyčių mediena plečiasi ir traukiasi, sukelia nedidelius konstrukcijų kitimus. Atnaujinant būtina tokia statybos technika, kurią būtų galima pritaikyti prie šių kitimų. Neapgalvotas seno medinio namo sutvirtinimas mūru ar betonu gali pakenkti. Šiuolaikines modernias sintetines medžiagas, įvairius plastikus, užpildus, hermetikus reikia naudoti itin atsargiai (daugelis jų kaupia drėgmę ir sudaro sąlygas rastis puviniui).
Prieš pradedant tvarkyti namą, svarbu pasirūpinti tinkama mediena, – tokios pat ar geresnės rūšies, kokybės ir savybių, kaip keičiamoji. Keičiant atskiras medinio namo dalis labai svarbu parinkti tokio pat drėgnumo medieną, kaip senoji. Džiūdamas medis traukiasi, todėl įdėjus skirtingo drėgnumo medieną, sudūrimuose neišvengiamai atsiras plyšių.
Namas pradedamas tvarkyti nuo pamatų. Senųjų namų pamatai būna susmegę ir apatinis vainikas, liesdamas žemę, dažniausiai būna gerokai papuvęs. Vienu atveju nukasamas per metus susikaupęs žemės sluoksnis ir ties pakankamo aukščio pamatu (apie 50 cm) suformuojamas nuolydis, kad vanduo nutekėtų nuo namo. Jeigu to padaryti neįmanoma, namas pakeliamas kėlikliais (domkratais), sumūrijami aukštesni pamatai. Prieš keliant namas sutvirtinamas, aplink dūmtraukį praardomas stogas ir lubos, kad keliant nekliūtų, atsargiai išimami supuvę sienojai. Ant sumūryto pamato dedamas hidroizoliacinis sluoksnis (anksčiau – beržo tošis, dabar – ruberoidas, kartais dar ir impregnuota lenta), paskui klojami iš anksto keisti numatyti, supjauti, nutašyti ir sužymėti sienojai.
Kai pažeidimai nedideli, pakanka pakeisti tik dalį rąsto. Jei supuvusi tik išorinė sienos dalis, galima keisti išorinę rąsto pusę. Įdūrimui naudojamo medžio metinių rievių kryptis turi sutapti su pašalinta dalimi, t. y. rąsto pluošto kryptimi. Jeigu sienojų ar sijų būklė kelia grėsmę konstrukciniam namo tvirtumui ir stabilumui, juos reikia pakeisti naujais. Kartais konstrukcijoms tvirtinti naudojamos metalinės detalės ar elastiniai užpildai. Kai pažeista santykinai daug sienojų, pastatas gali būti perrenkamas, tai yra išardomas ir surenkamas iš naujo. Išardant namą, visi rąstai sunumeruojami ir sužymimi brėžinyje. Pažeistos dalys pakeičiamos naujomis, pagamintomis pagal senųjų dalių pavyzdžius.
Kad sienos rąstai neiškryptų, paprastai perkalami mediniais kaiščiais. Ardant sieną, kaiščiai išimami arba nupjaunami, vėliau sudedami nauji. Vertikali anga turi būti pakankamai erdvi, kad kaištis netrukdytų rąstams trauktis ir slūgti. Mediniais kaiščiais tvirtintos konstrukcijos yra teisingesnės, pastovesnės ir patikimesnės nei sukaltos metalo vinimis ar suveržtos varžtais. Senoms sienoms ištiesinti ir sutvirtinti naudojamos sąvaržos. Jos dedamos abiejose sienos pusėse ir suveržiamos varžtais. Skylės varžtams paliekamos didesnės, kad rąstai galėtų laisvai judėti vertikalia kryptimi. Abipus durų ir langų esantys staktos statramsčiai taip pat neturi varžyti rentinio judėjimo, sienojams džiūstant ir slūgstant. Tam tikslui tarp rąsto ir staktos viršaus paliekamas kelių centimetrų tarpas. Dar reikia atkreipti dėmesį į dūmtraukius, kaminus, kad jie taip pat netrukdytų judėti rentiniui.
Per porą metų namui susėdus, jį galima apkalti lentomis, tinkuoti (naujai suręsto namo ir jo dalies tinkuoti ar apkalti negalima). Kalant ar aptaisant sienas joms dar nesusigulėjus, reikia numatyti, kad jos galimai nusės (apie 1 cm sienojui). Jeigu namas yra šildomas, rentinį galima išorėje apmušti vėjo ir šilumos izoliacija, įrengti grindų ir palėpės perdangos apšiltinimą. Iš vidaus sienos taip pat gali būti apmušamos izoliacinės medžiagos plokštėmis, tačiau šiuo atveju sienų rąstai labiau drėksta nei apšiltinti iš išorės. Siekiant išvengti garų kondensato, būtina labai atidžiai susipažinti su izoliacinės medžiagos savybėmis. Nereikėtų pamiršti, kad išorinis sienų apšiltinimas keičia pastato vaizdą: langai iškeliami į naują fasado paviršių, sumažėja karnizai, stogo užlaidos. Todėl, jei rąstų siena geros būklės, reikėtų gerai pasvarstyti, ar ją iš tikrųjų reikia apšiltinti.
Stogo forma, nuolydis, proporcijos ir danga formuoja pastato architektūrinį vaizdą. Todėl perdengiant stogą reikėtų išsaugoti arba pakartoti seną konstrukciją. Trumpinti gegnes rizikinga – ne tik pakinta pastato proporcijos, išvaizda, bet ir sumažėja sienų apsauga nuo atmosferos kritulių. Prieš perdengiant stogą nauja danga, svarbu išsiaiškinti, ar ji nebus per sunki stogo konstrukcijai (patikrinti, paskaičiuoti laikančiųjų konstrukcijų techninius duomenis). Įsirengiant palėpę, stogas apšiltinamas. Šilumos izoliacija gali būti dedama virš, tarp arba žemiau gegnių. Kai izoliacija dedama virš gegnių, medinės stogo konstrukcijos lieka atviros, vėdinamos, ant jų nesusidaro garų kondensatas. Kai izoliacija dedama tarp gegnių ir po jomis, būtina palikti oro tarpų stogo konstrukcijai vėdinti.
Namas įgis papildomos vertės ir grožio, jeigu Jums pavyks išsaugoti ir restauruoti senus originalius langus, duris, puošybos detales. Atnaujinto lango kokybė gali būti net geresnė nei naujo. Senus langus galima užsandarinti tarpinėmis, įdėti papildomus stiklus ar stiklo paketus.
Norint tinkamai prižiūrėti ir tvarkyti medinės architektūros paveldą, geriausia naudoti tradicines, amžių patikrintas statybos technologijas. Prieš pradedant tvarkymo darbus, svarbu apsispręsti, kur naudoti tradicinius, kur – šiuolaikinius įrankius bei medžiagas, masinės gamybos ar individualius gaminius. Šie sprendimai lemia intervencijos pobūdį ir, žinoma, galutinį rezultatą bei atnaujinto pastato vertę. Atnaujintas namas niekada nekels kerinčio naujumo įspūdžio, kaip kad naujas, bet visada sukurs paslapties, amžiaus ir išskirtinumo pojūtį. Netinkamai tvarkant ar perstatant pastatą, netenkama istorinės ir architektūrinės vertės. Kuo mažiau jį keičiame, tuo daugiau išsaugojame ir perduodame ateinančioms kartoms.
