Lietuvoje likusios afganistaniečių pabėgėlių šeimos su vaikais bando integruotis mūsų šalyje – išsinuomojo būstus, kai kurie jau dirba ir gerokai pramoko lietuvių kalbos. TV3 žinių kalbintas gydytojas iš Afganistano visą interviu davė tik lietuviškai: „Čia mano vyriausias sūnus. – Į kurią klasę eini? – Aštuntą.“
Afganistanietis Jumagulas su žmona ir trimis vaikais jau 10 mėnesių gyvena Kaune – ten išsinuomojo butą. Ir tėvai, ir vaikai daug laiko skiria lietuvių kalbos pamokoms. Pats Jumagulas, paklaustas, nori kalbėti angliškai ar lietuviškai, renkasi nedvejodamas.
„Čia yra mano pirmas interviu lietuvių kalba“, – sako afganistanietis Jumagulas Yaqubi.
Kaip ir visi 180 nuo Talibano bėgusių ir prieglobstį Lietuvoje gavusių afganistaniečių, prieš metus šeima pirmiausia pateko į Raseinius.
„Du mėnesiai Raseiniuose, po to atvykom į Kauną, dabar turime butą čia. Turime labai malonius kaimynus“, – kalba Jumagulas.
Savus namus Afganistane palikti turėję žmonės neslepia – pirmieji metai buvo sudėtingi.
„Skirtinga šalis, skirtinga kultūra, yra sunku. Bet mus remia ir padeda Vyriausybė, Raudonasis Kryžius. Dabar viskas gerai“, – sako Jumagulas.
„Man lengva anglų kalba, bet patinka kalbėti lietuviškai, nes esu gydytojas, tikiuosi pradėti dirbti gydytoju ir Lietuvoje“, – teigia Jumagulas.
Jumagulas – kol kas vienintelis, išlaikęs jau antros kategorijos lietuvių kalbos egzaminą, dabar jis savanoriauja Kauno klinikose.
„Afganistane, Goro provincijoje, buvau chirurgas, ligoninės direktorius. Visi gydytojai, kurie atvyko į Goro provinciją, pažįsta mane“, – sako Jumagulas.
Šią ir dar 33 šeimas Lietuvos kariai iš Kabulo parskraidino lygiai prieš metus, kai, pasitraukus amerikiečiams, mieste valdžią perėmė Talibanas. Kadangi šių šeimų vyrai vertėjavo Afganistane tarnavusiems lietuvių kariams – amerikiečių sąjungininkams – talibai su jais galėjo susidoroti.
„Kabulo vienuoliktuku“ praminti mūsų šalies specialiųjų operacijų pajėgų kariai chaosu virtusiame Kabule sugebėjo šeimas surasti ir pargabenti į Lietuvą. Iš viso atvyko 179 afganistaniečiai. Per metus į užsienį išvyko tik dvi šeimos, tačiau likusiems pabėgėliams Lietuvoje gimė 6 mažyliai, taigi Lietuvoje tebegyvena per 170 šių afganistaniečių.
„Motyvacija yra pakankamai didelė – tiek mokytis lietuvių kalbos, įsitraukę į pamokas, tiek į darbo rinką“, – tvirtina Raudonojo Kryžiaus atstovė Eglė Samuchovaitė.
Dalis jų įgiję aukštąjį išsilavinimą, Afganistane dirbo gydytojais, inžinieriais. Tačiau nemokėdami kalbos žmonės kol kas turi tenkintis gerokai paprastesniais darbais.
„Pradžioje tikėjosi aukštesnės kvalifikacijos darbų, tačiau dabar dirba 42 asmenys, daugiausia vyrai. Šlifuotojai, siuvėjos, salės darbuotojai, naktiniai darbuotojai, pagalbiniai darbininkai“, – teigia ministerijos atstovė Aistė Gerikaitė-Šukienė.
Kiekvienai šeimai Lietuvos institucijos iš pradžių sudarė individualų integracijos planą. Visos šeimos kol kas gauna ir pašalpas. Tiesa, po pusmečio išmokas Lietuva galėjo sumažinti, jei atvykėliai būtų nerodę pažangos. Visgi, pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovės, apkarpyti pašalpų neprireikė.
„Savarankiškai ir būstus susirado, darbus, sąskaitas bankų atsidarė, užsiregistravo įstaigose gydymo, vaikų ugdymo įstaigose, savarankiškai moka komunalinius mokesčius“, – sako A. Gerikaitė-Šukienė.
Visgi, pasak Raudonojo Kryžiaus keletas pabėgėlių neraštingi, o sunkiau integruotis moterims – jos augina vaikus. Kai kurios šeimos vis dar nesulaukė vietų darželiuose.
„Labiau neraštingos moterys. Negaliu pasakyti tikslaus skaičiaus, bet tikrai yra. Bet turime moterų, kurios dirbančios. Galime pasidžiaugti – kambučą viena moteris gamina, yra siuvykloje dirbančių moterų“, – kalba E. Samuchovaitė.
Raseiniuose iš pat pradžių apgyvendinti afganistaniečiai leidimus nuolat gyventi Lietuvoje ir laisvai keliauti gavo rudenį. Sausio pradžioje visi išsikraustė į Vilnių, Kauną arba Klaipėdą.
„Jie patys akcentavo, kad miestas labai patiko, rajonas labai patiko, bet jiems reikia didesnio miesto, didesnio žmonių kiekio, didesnių galimybių didesniuose miestuose. Kartais susirašom, kaip sekasi, kaip darbai, tai bent su keliais, kuriais bendraujam – dirba, lanko mokyklas“, – teigia Raseinių meras Andrius Bautronis.
Raudonojo Kryžiaus atstovai neslepia – pavieniai pabėgėliai piktnaudžiauja alkoholiu, kai kuriems reikia psichologų pagalbos – palikę namus jie patiria potrauminį stresą. Tačiau didesnių incidentų esą nekyla. Visgi ne visada draugiškai elgiasi ir lietuviai.
„Atvejų pavienių būna, būna poliklinikose, kad iškart negatyvias nuostatas užsieniečių atžvilgiu demonstruoja. Bet mes stengiamės reaguoti“, – sako E. Samuchovaitė.
Praėjus pirmiesiems metams, finansinė parama pabėgėliams nutrūksta. Pratęsti išmokų terminą komisija gali tik pažeidžiamiausiems asmenims, tačiau ne ilgiau nei dar dvejiems metams.
Mano sesers vyras (Norvega) irgi nustebęs. Jam išmokti mūsų kalbą prireikė metus.