Specialistė nurodo, kad vasaros laikotarpiu traumų padaugėja, nes oras atšyla ir jau maždaug balandžio mėnesį visi iškeliauja į lauką.
„Vasarą traumų yra maždaug dvigubai daugiau negu žiemą. Kuo daugiau atostogaujame, būname lauke, tuo daugiau šašlykinių, kepsninių, daugiau ežerų, upių, jūros, saulės ir dėl to atsiranda priežastys, kad dažniau kreipiamės su vaikais į priėmimo skyrių“, – sako I. Sapagovaitė.
Daug traumų dėl kritimo nuo dviračių ir elektrinių paspirtukų
Ortopedė-traumatologė išskiria kelias pagrindines traumų priežastis. Viena jų – kritimai nuo dviračių, kurie dažnai baigiasi rankų ar kojų lūžiais, daugybiniais nubrozdinimais. Svarbiausia atsakomybė čia krinta ant tėvų pečių – jie turėtų kalbėtis su savo vaikais ir priminti, kaip saugiai važinėti dviračiais.
„Jei tėvai protingai pataria, vaikai išgirsta, kaip reikia elgtis: nevažiuoti į gatvę, nevažinėti pievomis nuo kalnų, atsargiai kiemuose tarp mašinų ar žmonių laviruoti, traumų gali ir neįvykti. Tačiau jei tų visų taisyklių nesilaikoma, galima nukentėti ir gatvėje pakliuvus po automobiliu arba važiuojant per perėją“, – dėsto specialistė.
Ji sako, kad važinėjant dviračiais apsaugos yra ne tik geras, bet ir kone privalomas daiktas:
„Šalmai mažesniems vaikams tikrai yra privalomi, o ant kelių ir alkūnių apsaugos apsaugo labiausiai traumuojamas vietas nuo nubrozdinimų, kurie tikrai labai ilgai ir skausmingai gyja“.
Ne tik kritimai nuo dviračių, bet ir nuo elektrinių paspirtukų vis dar neduoda ramybės medikams. Nors daug kalbama apie tai, kad jie yra pavojingi, traumų vis dar daugėja. Ji sako, kad dėl neatsargaus važinėjimo sukeltų lūžių gali tekti gydytis visą vasarą, todėl ragina pirmiausia pagalvoti apie saugumą.
Vienas iš didžiausių pavojų – batutas
Specialistė pastebi, kad Lietuvoje kone kiekvienas vaikas žaidžia futbolą arba krepšinį. Be jokios abejonės, ši veikla kaip ir bet koks kitas sportas yra sveikintinas dalykas, tačiau reikėtų nepamiršti kelių dalykų.
„Viską reikia su protu daryti. Ant šlapios žolės futbolo geriau nežaisti, nes tada gali būti daug kritimų ir kojų traumų. Žaidžiant krepšinį, būtų gerai nesusimušti vienam su kitu, čia jau svarbus ir vyresniųjų vaidmuo. Šiaip kojų raiščių patempimų, rankų lūžių, galvos traumų, pirštų lūžių pasitaiko tikrai nemažai nuo šitų dviejų sporto šakų“, – nurodo ortopedė-traumotologė.
Ji akcentuoja ir tai, kad reikia tęsti temą apie batutus ir saugų šokinėjimą ant jų. Kadangi batutus daug kas nusiperka ir turi namuose, svarbu laikytis visų instrukcijų ir saugoti vaikus, kurie nori smagiai praleisti laiką:
„Batutas turėtų būti surinktas ir pastatytas taip, kaip reikalauja instrukcijos, o ne taip, kaip jums atrodo patogiau namuose prie medžių ar dar kažkur. Vyresnis brolis, sesuo ar koks suaugęs žmogus turėtų matyti, kaip mažesni vaikai elgiasi“.
Specialistė sako, kad svarbu, jog ant batuto nešokinėtų skirtingų svorių kategorijos žmonės, nes sunkesnysis gali paprasčiausiai išsviesti mažesnįjį ant žemės ar kieto paviršiaus. Taip pat pavojinga, jei šokinėja daug vaikų ir jie sugriūna vienas ant kito – esančiam apačioje tokia pramoga gali baigtis pakankamai rimtais kojų ar rankų lūžiais.
Maudytis tvarkingose ir gerai pažįstamose vietose
Traumų grėsmė slypi ir vandens telkiniuose. Žinoma, karštą dieną kiekvienam norisi atsigaivinti ir pasipliuškenti vandenyje, tačiau I. Sapagovaitė nurodo, kad geriausia tai daryti vietose, kurios yra pažįstamos:
„Maudytis reikėtų tam skirtose įrengtose vietose, nes ten būna ir pakrantė, ir ežero dugnas dažniausiai išvalyti, apžiūrėti ir pakankamai saugūs. Ne paslaptis, kad kartais norisi nuvažiuoti į atokesnę vietą, kur randi priėjimą prie ežero ar upės prieiti, įšokti į tą vandenį, kur nežinome, kas ten yra.
Dugne gali būti tikrai nemalonių dalykų – primesta metalinių, stiklinių daiktų, šiukšlių, kurios ne visada yra išrinktos, ir jos gali pakankamai rimtai sužaloti. Vasarą viena iš populiaresnių traumų yra pjautinės kojų žaizdos“.
Taip pat dar viena problema prie vandens telkinių yra šokinėjimas į vandenį. Specialistė pabrėžia, kad jei nežinoma, koks yra dugno gylis, iš aukštai į vandenį šokti nereikėtų, nes galimos labai rimtos traumos.
Visais atvejais ji siūlo tėvams nepamokslauti, o kalbėtis su vaikais, paaiškinti jiems šiuos dalykus ir galimas skaudžias pasekmes.
Padaugėja nudegimų
Dėl dažnesnio laiko leidimo gamtoje, vasaros metu padažnėja ir vaikų nudegimai saulėje, prie laužų ar kepsninių. I. Sapagovaitė išskiria tris dalykus, į kuriuos tėvai privalo atkreipti dėmesį:
„Pirma tai seni laužai, neužgesinti, lyg ir vos vos šilti pelenai, bet po jais dar gali būti degančios žarijos. Vaikas sugalvoja kartais tais šiltai pelenais pavaikščioti, tai gali baigtis padų nudegimu, kas yra labai skausminga.
Kita problema yra ta, kad tėvai turėtų matyti, ką vaikučiai daro. Visos tos kepsninės, šašlykinės, iešmai įkaista ir jei, pavyzdžiui, vaikas plaštaka prisiliečia prie to įkaitusio metalo, nudega delnus. Vėlgi, nemalonumų bent kelioms savaitėms turės.
Ir trečia problema, jei nedega ugnelė ir mes bandome įpilti kažkokio degaus skysčio. Tą reikėtų daryti pakankamai atsargiai, nepasilenkus virš laužavietės, nes ugnis šoka labai greitai, ji gali apdeginti rankas, veidą, jei užsidega rūbai, sulauksime ir viso kito nudegimo“.
Ortopedė-traumotologė pastebi ir tai, kad tėvai dažnai pamiršta, jog vaikų oda yra plonesnė, jautresnė, dėl to jie greičiau nudega saulėje. Kartais užtenka ir pusvalandžio pabūti saulėje, kad vaikas nudegtų.
Kaip suteikti pirmąją pagalbą vaikui?
I. Sapagovaitė pateikia ir tarsi pirmosios pagalbos abėcėlę, kurią verta žinoti kiekvienam. Tai keturi pagrindiniai dalykai, kurie gali padėti išvengti rimtesnių pasekmių.
„Pirmiausia reikia nuskausminimo. Vaikui skauda, jei jis susimušė, nusidegino, prasiskėlė, įsipjovė ar nusidilgino. Jeigu jis verkia, kad skauda, mes turėtume duoti nuskausminamųjų. Mažiukams – žvakutės, didesniems – sirupas, dar didesniems – tabletės.
Antra, kas padeda visų traumų atveju, tai šaltis. Paprastai tai būna šaltas vanduo, tikrai nereikia ledo. Ant sumuštos vietos kelioms minutėms galima uždėti ledo, bet geriau visada yra šaltas vanduo. Sudrėkinti kokį rankšluostėlį, rūbelį, namuose iš čiaupo bėga vanduo, gamtoje yra koks vandens telkinys.
Dar yra imobilizacija ir tvarstis. Jeigu yra kokia atvira žaizda, nubrozdinimas, nudegimas, visada reikėtų tą vietą paslėpti pleistru, bintu – tuo, ką turėsite arčiausiai. Jeigu ranka, koja, pirštas tinsta, yra kokia deformacija, tai būtina tą vietą atitverti, kad nejudėtų: lauko ar miško sąlygomis parišti prie kokios lentutės, kad galūnė nejudėtų. Mažiau skaudės, vaikas geriau jausis, o kartu, jei tai yra lūžis, mažiau traumuojami aplinkiniai audiniai“.
Specialistė taip pat pataria stebėti vaiko būklę ir verčiantis per galvą iškart neskubėti į priėmimo skyrių. Kartais jau po valandos vaikas pasijaučia geriau, bėgioja, todėl tai ne visada yra būtina.
„Jei matote, kad pirmos paros bėgyje vaikui blogėja, didėja tinimas, žaizdos didelės, tai reikėtų atvykti į priėmimo skyrių, kur bus suteikta reikalinga pagalba“, – sako Ingrida Sapagovaitė.
