Istorija apie tai „Facebook“ pasidalijo Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos stotis.
„Mes esam tik žmonės, pasirinkę darbą, kai dažnai tenka emocijas užrakinti giliai stalčiuje ir dirbti „kaip robotams“ skaičiuojant gaivinimo ciklus, vaistų dozes, vertinant paciento būklę ir „čia ir dabar“ koreguojant veiksmus, priklausomai nuo situacijos“, – pasakojimą pradeda medikai.
Panaši patirtis juos pasivijo ir prieš keletą dienų. Medikai vyko į namus, kuriuose įvyko nelaimė.
„Dirbant šiame darbe visada norisi tą daryti tikslingai – t.y. teikti tik skubią, būtinąją ir neatidėliotiną pagalbą. Kvietimai tik atliekant pervežimus nuvilia. Ne to mes mokyti. Bet kvietimai, kai reikia gaivinti mūsų mažuosius pacientus, yra ir emociškai sudėtingi, todėl ko gero visų mažiausiai laukiami... Viskas gerai – savo darbą mes išmanom ir dirbam.
O dispečeris praneša – gaivinamas 4 metų vaikas. Užspringo. Atvejai su vaikais visada labiausiai veikia emociškai. Net ir visko mačiusius medikus...“ – pasakoja medikų komanda.
Anot jų, pirmoji mintis, šovusi į galvą – kad tik pavyktų pas vaiką nuvykti kuo greičiau. Pas nelaimės ištiktą šeimą medikams pavyko atvykti per 7 minutes.
„Per tą laiką susidėliojam visus veiksmus, susiskaičiuoju visas reikalingų vaistų dozes, kurios skaičiuojamos tik sužinojus vaiko svorį, ir žinom, kad laiko turim labai nedaug... Pirmas vaizdas – mama išbėgusi iš namų ir glėbyje laikanti pamėlusį vaiką... Perimam mažąją pacientę, tuo pačiu raminam mamą, imam, darom. Viską, ką reikia ir ką galim padaryti“, – prisimena medikai.
Jiems atvykus vaikas jau buvo be sąmonės, nekvėpavo.
„Fiksuotas žandikaulis. Cianozė. Bradikardija. Noriu pasakyti, kad visais atvejais ir visada dedame maksimalias pastangas padėti. Tik, arba pavyksta, arba būklės, organizmai, aplinkybės nepasiduoda mūsų pastangoms taip, kaip norėtume...
Šiuo atveju apie 3cm riestainio gabalo (kaip vėliau paaiškėjo po bronchoskopijos ligoninėje) nepavyko pilnai pašalinti, bet pavyko jį pajudinti – kažkiek atsiurbti, kažkiek ventiliuojant su deguonies srove nustumti į vieną bronchą ir vaikas pradėjo kvėpuoti! Išliko bronchospazmas, bet jau mažesnė ir lengviau kontroliuojama grėsmė. Vaikas pradėjo reaguoti į mūsų žodžius ir pagaliau sušuko - MAMA! Mums pavyko!!!
Jausmas tikrai neapsakomas. Labai džiaugiuosi, kad pradėjus teikti pagalbą, po keleto minučių į pagalbą atskubėjo kolegos Audronė ir Liutauras, kad teko dirbti su pačiais profesionaliausiais kolegomis. Dar kartą supratau, kad dirbu aukščiausio lygio komandoje... Po tokio kvietimo beliko visiems nusišypsoti, apsikabinti ir... laukti kito kvietimo...“ – istoriją baigia medikai.
Portalas tv3.lt rašė, kaip elgtis užspringus.
