.jpg)
Aktyviai rinkimams į Seimą besirengianti Valstiečių liaudininkų sąjunga (VLS) rinkėjų balsų dairosi ir tarp miškų savininkų. Ir tai nenuostabu: jų jau apie 250 tūkstančių - beveik pusė šalies miškų yra privatūs, rašo „Lietuvos žinios“.
VLS lyderė žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė pastaruoju metu susidomėjo šalies giriomis. Neseniai ji netoli savo tėviškės esančiame Labanoro regioniniame parke aiškinosi, ar privačių miškų savininkams pakanka paramos, kurią Žemės ūkio ministerija skirsto pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programą.
Per šį pasitarimą gilintis į miškininkystę žemės ūkio ministrei padėjo jos įsakymu neseniai sudarytas komitetas. Oficialus jo pavadinimas netrumpas - Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonių, skirtų miškų ūkio sektoriaus plėtrai, įgyvendinimo ir miškų ūkio sektoriuje veikiančių institucijų ir organizacijų veiklos koordinavimo komitetas.
Jo pirmininke K.Prunskienė paskyrė save, o nariais - viceministrę ir du ministerijos sekretorius, du departamentų vadovus bei Nacionalinės žemės tarnybos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros vadovus. Miškų specialistų šiame komitete mažiau negu žemės ūkio žinovų. Tačiau jame yra medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ ir UAB „Vakarų medienos grupė“ (VMG) vadovas Sigitas Paulauskas. Komitetas jau gvildeno privačių miškų savininkų problemas ne tik Labanoro regioniniame, bet ir Trakų istoriniame nacionaliniame parkuose.
Kas slepiasi už širmos?
Privačių miškų šeimininkai dabar suka galvas, ar balsuoti už dosnią paramą jiems žadančią VLS, o valstybinių girių prižiūrėtojai įtaria, jog šios partijos lyderė siekia pergalės ne tik rinkimuose.
Svarstoma, kad Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) prisidengiantys įtakingi verslininkai galbūt nori perimti arba daryti įtaką visų šalies miškų - taip pat ir valstybinių - valdymui, kuris šiuo metu patikėtas Aplinkos ministerijai. Esą todėl į ŽŪM komitetą ir pateko stambiųjų medienos perdirbėjų lyderis S.Paulauskas.
Iš tiesų naujojo komiteto nuostatuose išvardytos jo funkcijos byloja apie nemažus užmojus: „Teikti siūlymus dėl miškų ūkio plėtros“, „Teikti rekomendacijas racionalaus miškų išteklių naudojimo ir atkūrimo, biologinės įvairovės išsaugojimo, miškų produktyvumo didinimo, kraštovaizdžio stabilumo, aplinkos kokybės ir kitais su miškininkyste bei paramos miškų ūkiui teikimu susijusiais klausimais“.
„Tai ne kas kita, kaip siekis sudaryti kartelį, panašų į atomininkų „Leo LT“, ir valdyti visus Lietuvos miškus“, - LŽ sakė vienas miškininkų, nenorėjęs skelbti savo pavardės.
Partijos - kaip pirštinės
Miškininkų įtarimus sustiprino žinia, kad žemės ūkio ministrė savo patarėju paskyrė miškininką Gintarą Gibą ir net įrašė jį į VLS kandidatų į Seimą sąrašą. G.Gibas dalyvauja ir naujojo komiteto veikloje. Kelias partijas ir nemažai darboviečių pakeitęs miškininkas žinomas kaip įtakingų medienos supirkimo ir perdirbimo pramonės verslininkų užnugarį turintis žmogus. Miškų ūkio ministerijoje, vėliau - Generalinėje miškų urėdijoje dirbęs G.Gibas spėdavo pasirūpinti ir VMG interesais.
Šiaulių miškų urėdas Stasys Pališkis ir kiti miškininkai LŽ pasakojo, kaip jie buvo įkalbėti tiekti skolon medieną VMG priklausančiai bendrovei „Rietavo baldai“. „Būkite patriotai, neparduokite medienos svetimšaliams. Mes savi - tikrai sumokėsime“, - žadėjo įkalbinėtojai.
Kai mediena iš urėdijų buvo išgabenta, „Rietavo baldai“ bankrutavo. Šiaulių urėdijai įmonė nesumokėjo 80 tūkst. litų. Kita VMG bendrovė - „Interflex“ - šiai urėdijai liko skolinga 50 tūkst. litų. Iš viso bankrutuojančios VMG įmonės Šiaulių urėdijai buvo skolingos beveik milijoną litų. Dalį šių pinigų miškininkams pavyko atgauti tik per teismus.
Panašiai „nuplauta“ buvo ir VMG priklausančios UAB „Girių bizonas“ pirmtakės - UAB „Eglė“ - skola Raseinių miškų urėdijai. Parsigabenusi iš jos medienos daugiau kaip už milijoną litų, „Eglė“ paskelbė bankrutuojanti. Vietoj šios įmonės buvo įkurtas „Girių bizonas“. Skola miškininkams liko negrąžinta.
Didieji medienos perdirbėjai, pripratę gauti medieną skolon ir neretai net nesumokėti, iki 2002 metų prasiskolino miškų urėdijoms daugiau kaip 50 mln. litų. Tik tada Aplinkos ministerija uždraudė tiekti medieną į skolą, o G.Gibas paliko darbą Generalinėje miškų urėdijoje.
Netrukus jis įsidarbino VMG ir jau būdamas ten ragino buvusius kolegas pardavinėti Lietuvos girias kaip stačią mišką. K.Prunskienei kaip patarėją G.Gibą rekomendavo Lietuvos privačių miškų savininkų sąjunga. Pakomentuoti LŽ savo vaidmenį ministerijoje ir požiūrį į miškininkystę G.Gibas atsisakė.
Atsiveria visų rūmų durys
Tačiau kur kas svarbesnė figūra K.Prunskienės sudarytame komitete yra S.Paulauskas. Tai jo įmonėms būdavo paliekama kelių milijonų litų „kvota“ net sunkiais miškininkams laikais.
Kartą S.Paulauskas jau priklausė panašiam komitetui, kokį dabar sukūrė ŽŪM. Tai buvo tada, kai Aplinkos ministerijai vadovavo miškininkas Imantas Lazdinis. Jis įkūrė darbo grupę miško pramonei plėtoti ir jos vadovu paskyrė S.Paulauską.
Netrukus, grupei pasiūlius, buvo pakeista medienos prekybos tvarka. Aplinkos ministerijos darbą tyrusi Valstybės kontrolė pavadino grupės veiklą kenksminga valstybei ir nurodė ją likviduoti. Ministro pareigų netekęs I.Lazdinis kurį laiką dirbo asociacijos „Lietuvos mediena“ direktoriumi.
Sovietmečiu S.Paulauskas pradėjo karjerą Klaipėdos rajono melioracijos valdyboje - dirbo mechaniku. Po kurio laiko aktyvų komunistą pastebėjo šios partijos Klaipėdos rajono komiteto pirmasis sekretorius Rimandas Stonys ir pakvietė dirbti instruktoriumi. Vėliau S.Paulauskas tapo kolūkio pirmininkas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir kolūkiams subyrėjus, S.Paulauskas pasinėrė į verslą - kartu su buvusiu viršininku R.Stoniu ir klaipėdiečiu verslininku Antanu Bosu įkūrė Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporaciją. Jie pelnėsi madingu tais laikais būdu - iš bankų paskolų ir palūkanų. Po kelerių metų ši aukso karvutė užtrūko, tačiau verslininkai spėjo sukaupti tokį kapitalą, kad šiandien jiems atsiveria Seimo, Vyriausybės ir kitų valdžios rūmų durys. Dabar R.Stonys - rusiškų dujų importo bendrovės „Dujotekana“ vadovas ir vienas savininkų.
O jo bendražygis S.Paulauskas susidomėjo medienos perdirbimo verslu, įsigijo UAB „Klaipėdos mediena“ akcijų ir tapo UAB „Girių bizonas“ vadovu. Verslo draugai kol kas sutaria: R.Stonys turi S.Paulausko įmonės akcijų, o pastarajam priklauso dalis „Dujotekanos“ akcijų.
Šiuo metu šeštą dešimtį įpusėjęs S.Paulauskas - VMG, kuriai priklauso UAB „Girių bizonas“, „Klaipėdos mediena“ ir „Sakuona“, valdybos pirmininkas bei Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena“ prezidentas.
2007 metais VMG buvo didžiausia medienos drožlių plokščių ir jų produktų gamintoja bei eksportuotoja Baltijos valstybėse. Jos apyvarta viršijo 357 mln. litų.
Nedaug S.Paulauskas nuo R.Stonio atsilieka ir turtais: žurnalo „Veidas“ duomenimis, 2007-aisiais R.Stonys Lietuvos turtuolių sąraše buvo dešimtas (valdo turto už 600 mln. litų), S.Paulauskas - dvidešimt ketvirtas (140 mln. litų).
Pranašauja bankrotą
Naujojo ŽŪM komiteto steigėjai neskelbia, kuo kaimo plėtrai ir privačių miškų savininkams gali praversti S.Paulauskas ir stambieji medienos perdirbėjai, kuriems jis atstovauja. Veis miškus, pirks iš privačių miškų savininkų daug medienos geromis kainomis?
„Privatūs miškai sudaro jau pusę visų Lietuvos miškų, todėl medienos pramonei svarbu, kaip jie bus plėtojami. Juk dabar šalies miškų sektoriuje - krizė. Dirbama neturint strategijos, todėl greitai medienos neliks ir pusė jos pramonės bankrutuos“, - taip savo misiją naujajame ŽŪM komitete LŽ aiškino S.Paulauskas.
Tačiau pastaraisiais metais verslininkai daugiausia orientuojasi ne į privačius, o į valstybinius miškus. Tai byloja ir jų veikla, ir siūlymai Vyriausybei suteikti išskirtinių privilegijų VMG apsirūpinant valstybinių miškų mediena.
S.Paulauskas, pradėjęs valdyti „Girių bizoną“, gavo apie 50 mln. litų negrąžintiną Europos Sąjungos (ES) finansinę paramą šios bendrovės medienos plokščių gamybos įmonei Kazlų Rūdoje plėsti.
Bet išplėstai įmonei netrukus ėmė stigti žaliavos. Ji kelias savaites net buvo sustabdžiusi gamybą, o skola miškų urėdijoms vasarą siekė kone pusę milijardo litų. Dėl sunkumų S.Paulauskas kaltina valstybines miškų urėdijas - esą jos neparduoda pakankamai medienos.
Pastaraisiais mėnesiais, pasak ekonomisto Kęstučio Jaskelevičiaus, S.Paulausko atstovaujami medienos perdirbėjai vėl lipa ant grėblio. Jie ketina statyti dar didesnį medienos perdirbimo kompleksą ir ragina Vyriausybę garantuoti, kad būsimai įmonei miškų urėdijos tiektų žaliavų pakankamai ir nebrangiai.
Generalinė miškų urėdija nuogąstauja, jog tada gali pristigti medienos gyventojų būstams šildyti ir kitiems biokuro naudotojams.
Siūlo valdymo reformą
„Džiaugiuosi, kad K.Prunskienė parodė iniciatyvą. Aplinkos ministerija miškais nesirūpina, tad asociacija „Lietuvos mediena“, kuriai atstovauju, siūlo perduoti miškų ūkinio reguliavimo funkciją Žemės ūkio ministerijai“, - aiškino S.Paulauskas.
K.Prunskienės vadovaujama VLS apie tai prakalbo dar pavasarį. Tada šios partijos nario Viktoro Rinkevičiaus vadovaujamas Seimo Kaimo reikalų komitetas rekomendavo Vyriausybei atimti miškų ūkio valdymą iš Aplinkos ministerijos ir perduoti ŽŪM. Pretekstas - Lietuvos miškų savininkų suvažiavimo rezoliucija, kurioje skundžiamasi, kad jų problemos mažai domina valstybės institucijas.
Nors ŽŪM globos prašėsi tik privačių miškų savininkai, Seimo Kaimo reikalų komitetas sumanė, kad žemės ūkio valdininkai turėtų kuruoti ir valstybines šalies girias. „Žemė svarbesnė negu miškai, nes jie auga ant žemės“, - tada aiškino V.Rinkevičius.
Reformos šalininkai tikino, kad ją įgyvendinus būtų daugiau ES lėšų skiriama privatiems miškams, sumažėtų biurokratizmo, taptų aiškiau ir logiškiau. Esą kai kuriose Europos šalyse miškų ūkinio reguliavimo funkcija pavesta ne aplinkos, o ūkio ministerijoms.
Tiesa, taip yra ne visur. Lenkijoje, Estijoje, Danijoje, Ispanijoje ir kai kuriose kitose valstybėse miškus prižiūri aplinkosaugininkai.
Miškai - ne kukurūzai
„Miškai - ne kukurūzai ir ne bulvės, jie auga dešimtmečius ir yra svarbūs ne tik kaip medienos šaltinis. Mediena sudaro vos dešimtadalį miško vertės. Kur kas didesnė yra ekologinė miškų nauda, tad logiška, kad juos valdo Aplinkos ministerija“, - sako generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas.
Jis spėjo, jog tikrieji siūlomos reformos iniciatoriai yra VMG verslininkai, o jų pagrindinis noras - iškirsti kuo daugiau miškų. „Lietuva ir taip viena mažiausiai miškingų valstybių Europoje“, - priminė B.Sakalauskas.
Jo nuomone, kitas reformuotojų žingsnis būtų įsteigti vieną įmonę vietoj dabartinių 42 urėdijų. Asociacija „Lietuvos mediena“ jau dabar siūlo Vyriausybei tai daryti. „Tada būtų lengviau diktuoti miškininkams savo sąlygas“, - aiškino B.Sakalauskas.
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas socialdemokratas Bronius Bradauskas LŽ priminė, kad maždaug prieš dešimtmetį ŽŪM buvo patikėta valdyti valstybės girias. „Tai truko tik porą metų, nes paaiškėjo, jog žemės ūkio valdininkai apie miškus nedaug tesupranta. Prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva jie vėl buvo grąžinti Aplinkos ministerijai“, - pasakojo B.Bradauskas.
Kuri ministerija nugalės?
Valkininkų miškų urėdas Arvydas Strazdas mano, kad noras perduoti miškus ŽŪM atsirado dėl šios ir Aplinkos ministerijos kivirčų.
„Ūkininkai, ypač saugomose teritorijose, neretai konfliktuoja su aplinkosaugininkais, tad norima priversti juos pasiduoti“, - svarstė miškininkas. Jo nuomone, reforma ne tik brangiai kainuotų, bet ir dar padidintų aplinkos ir žemės ūkio specialistų nesutarimus.
Aplinkos ministras Artūras Paulauskas LŽ sakė nelaikąs „valstiečių“ noro perimti miškus rimtu. Pati K.Prunskienė aiškios pozicijos dėl miškų valdymo kol kas nėra pareiškusi. LŽ ji tikino, kad nesirengia to daryti.
Matyt, tik po rinkimų paaiškės, ar ŽŪM nori perimti miškininkystę, ar tai buvo tik VLS rinkimų triukas mėginant palenkti į savo pusę privačių miškų savininkus ir pramonininkus.
Feliksas Žemulis
