Mokesčiai – neišsemiama tema, aktyvi net vasarą. Štai du Seimo nariai užregistravo Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo pataisas, kad šį mokestį mokėtų tie, kurių turto vertė viršija 750 tūkst. litų. Ir pasiūlė sumažinti mokesčio tarifą – nuo 1 iki 0,5 proc.
Iš tikro, dabartinis 1 proc. tarifas prasilenkia su šio mokesčio logika – yra akivaizdžiai per didelis. Paprastai gyventojų nekilnojamasis turtas apmokestinamas itin mažu tarifu. Latvijoje šis tarifas yra nuo 0,2 iki 0,6, Ispanijoje – 0,3–0,4, aukštais mokesčiais garsėjančioje Švedijoje butai apmokestinami maksimaliai 0,4 proc. Populiarus ir mokesčio nustatymas tam tikra suma už kvadratinį metrą, logikos tai turi net daugiau. Kodėl mažas tarifas? Nes bazė didelė. Net ir esant neapmokestinamam dydžiui, šio mokesčio bazė gali siekti ir dešimtis, ir šimtus tūkstančių, ir milijoną litų. Sumokėk tada, kad geras, mokestį, nesvarbu, pajamų gavai ar ne. Štai girdėjau juokaujant – sumoku daugiau mokesčių nei uždirbu pajamų. Menki juokai – nekilnojamojo turto mokestis būtent tokį šposą gali iškrėsti ne vienam.
Nekilnojamojo turto mokesčio tarifas mažinamas – tai gerai, bet kartu plečiama ir bazė. O tai reiškia, kad atsiras gyventojų, kurie turės pradėti mokėti mokestį. Gyventojams, kurie jau mokėjo mokestį ir kurių turto vertė yra iki 1,25 mln. litų, – mokestis dėl siūlomų pakeitimų tik padidės. Mokestis mažės tiems, kurių turto vertė viršija 1,25 mln. litų. Nieko blogo, kad mokestis mažėja turtingiesiems, – juk jie daugiau ir sumokėdavo. Bet štai Lietuvos Prezidentė, kalbėdama apie kitą mokestį – pridėtinės vertės, sako, kad nevalia jo mažinti, nes tai, be kita ko, bus naudingiau turtingiausiems!
Na taip, jei vartoja turtingieji (o jie vartoja daugiau) – daugiau ir sumoka. Tačiau pridėtinės vertės mokestis yra proporcingas išlaidoms, ir mokesčio mažinimas lygiai ta pačia proporcija naudingas ir gaunantiems mažas pajamas. Dar daugiau, kadangi mažas pajamas gaunantys jas visas ir išleidžia vartojimui, o ne investicijoms į akcijas ar taupymui, jie sumoka santykinai daugiau pridėtinės vertės mokesčio, palyginti su pajamomis, nei didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Ekonomistai tai vadina mokesčio regresyvumu ir manoma, kad būtent tokio mokesčio mažinimas santykinai naudingesnis neturtingiesiems.
Vis dėlto jei į diskusiją apie mokesčius įterpiame argumentą „kad tik turtingiesiems nebūtų geriau“, užkalsime duris ir langus bet kokiam mokesčių mažinimui. Turtingieji sumoka daugiausia mokesčių. Tik 19 proc. gyventojų gauna daugiau nei 3 000 litų algos popieriuje. Bet jie sumoka net 51 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Analogiškai ir su pridėtinės vertės mokesčiu – tas pats penktadalis jo daugiausia ir sumoka. Tai ir yra tie „turtuoliai“ su 2 300 litų algos į rankas, kuriems PVM mažinimas ir būtų naudingiausias.
Mokesčių politikoje įsivyravusi visiška sprendimų asimetrija. Mokesčių mažinimą reikia ilgai svarstyti ir pagrįsti, o mokesčius didinti galima tiesiog vienu spragtelėjimu. „Teisėtų lūkesčių“ principas mokesčiuose taip pat negalioja. Kai gyventojas pirko būstą, nekilnojamojo turto mokesčio dar nebuvo, visa namų ūkio ekonomika buvo tuo ir grindžiama. PVM didintas – irgi neva laikinai. Atlyginimai atkurti, pensijos – taip pat. O mokesčiai lieka užkelti. Apie kokį norą mokėti mokesčius ir eilinio mokesčių mokėtojo „valstybinį mąstymą“ galima kalbėti, jei atvirai deklaruojama – nemažinsim niekam, nes kai kam bus per daug gerai! Šarikovo ekonominio mąstymo vaisiai paskui atsispindi šešėlinės ekonomikos mastuose. Kaip pažymys už neišlaikytą ekonomikos egzaminą.
