Šįmet šalis rengėsi visus metus švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Šventė buvo, bet galbūt ne tokia, kokios visi laukė.
Skani lietuviška žmogiena
Man keistieji 2009-ieji panašūs į miuziklą „Svynis Todas: demonas kirpėjas“. Viena vertus, linksma, bet ir kraują imituojantys dažai liejasi upeliais.
Demonai kirpėjai, nueinančiais metais skutę ir kirpę Lietuvą, nėra anonimai. Per vieną naktį pakeitę mokesčius, jie apkarpė ir daugelio dirbančių žmonių pajamas. Metų pabaigoje, kai tapo aišku, kad nuo plikos kaimenės nepriskusi geidžiamos vilnos, demonai kirpėjai užpuolė neprivalgiusias ir vyresnes „avis“ – nurėžtos bedarbių pašalpos ir pensijos.
Miuzikle demonas kirpėjas parūpina žmogienos, kuri paskui dedama į pyragėlius. Kiek ir kokios „žmogienos“ sukimšta į kitų metų Lietuvos biudžetą? Pensininkus jau minėjau. Kiti piliečiai, kurių mėsyte pašerti besočiai valstybės finansai, tai žurnalistai, rašytojai, leidėjai, meno ir kultūros žmonės. Dar – mokytojai, policininkai, ugniagesiai. Atsiprašau tų, kurių nepaminėjau.
Atraskime gėrį!
Tačiau paieškokime teigiamų dalykų, skelbkime tik geras naujienas. Pavyzdžiui, nedevalvuotas litas. Tai kas, kad kai kam algos sumažėjo perpus – jie dabar įperka atitinkamai mažiau. Užtat galima guostis, kad nacionalinė valiuta tvirta, ir sapnuoti, kaip estai už metų kitų įsiveda eurą.
Vienas iš geriausių 2009-ųjų dalykų yra tai, kad minia daužė langus tik vieną kartą. Blogai, kad kliuvo Seimo langams, vadinasi, biudžete atsirado papildomų išlaidų.
Faktas, kad prieš tūkstantį metų Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas tuometinės žiniasklaidos pranešime apie žmogžudystę, buvo ne kartą mūsų viešojoje erdvėje juokais ir rimtai aptartas. Šv. Brunono žūtį galima laikyti pavyzdine lietuvių reakcija į visokias svetimybes. Nekviestas įsirioglinai į šventą ąžuolų giraitę – gausi kirviu į kaktą.
Praėjus tūkstančiui metų nuo kruvino įvykio, ženklinusio Lietuvos viešųjų ryšių pradžią, sunku susigaudyti, kurias svetimybes lietuviai dabar sutinka kirvio smūgiais, o kuriomis džiaugiasi lyg pigiais blizgučiais.
Antai tolerancija visokioms mažumoms vis dar nėra lietuviškas bruožas. Dėl šio klausimo tebesišvaistoma tikrais ir menamais kirviais. Kai kurie Seimo nariai pasiryžę ginti nepilnamečius nuo visokiausių baisybių, kurios Europoje kasdien sklinda eteryje, spaudoje, televizijos ir kompiuterių ekranuose. Gal net su tais nepilnamečiais Seime užsidaryti lyg Pilėnuose.
Keistas lietuviškas charakteris
Kita vertus, jei tiktai svetimybė nesikėsina į šventoje ąžuolų giraitėje nusistovėjusius papročius – ji sutinkama plojant katučių. Antai į eurą žiūrima kaip į laimės žiburį. Ar ne todėl, kad ant eurų banknotų nespausdinama jokia nepilnamečiams žalinga informacija, išskyrus, žinoma, sumos dydį? O prakalbus apie galimybę gana pigiai skolintis iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), daugelio rankos kažkodėl siekia kirvakočio. Keista ar ne?
Į 2010 metus besidriekiančių lietuviškų keistenybių sąrašą galima tęsti. Bet pereikime prie palinkėjimų.
Tegul naujaisiais metais liejasi mažiau kraujo nei šįmet ir būna daugiau pyragėlių. Žmogienos kiekį juose nustatys Vyriausybė.
