Indijoje ir Filipinuose atlyginimai liks santykinai mažiausi, bet realusis vidutinis darbo užmokestis iki 2030 metų Indijoje gali pakilti daugiau nei keturis kartus, o Filipinuose – daugiau nei tris kartus. Tuo tarpu prognozuojama, kad Jungtinėje Karalystėje ir JAV realusis darbo užmokestis paaugs tik maždaug trečdaliu per tą patį laikotarpį ir bus maždaug vienodo dydžio abiejose šiose šalyse.
Labiau stebina tai, kaip stipriai iki 2030 metų sumažės darbo užmokesčio skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Dabartinis vidutinis mėnesinis atlyginimas Indijoje yra maždaug 25 kartus mažesnis nei JK. Tikėtina, kad 2030 metais jis bus mažesnis tik 7,5 karto. Vidutinis atlyginimas JAV dabar yra 7,5 karto didesnis nei Meksikoje, bet 2030 metais atlyginimo dydis gali skirtis tik mažiau nei keturis kartus. Per tą patį laikotarpį vidutinis mėnesinis atlyginimas Kinijoje gali pakilti iki maždaug pusės Ispanijos atlyginimo dydžio.
Jūratė Krikštopaitienė, „PwC“ vyresnioji projektų vadovė, teigia: „Nors tyrimas neapima Lietuvos ir šios prognozės yra daromos remiantis ganėtinai neapibrėžtais duomenimis, bendra tendencija aiški. Pranašumas dėl mažų atlyginimų, kuriuo dabar džiaugiasi dauguma kylančių ekonomikų, išnyks, nes tų šalių produktyvumo lygis vejasi išsivysčiusias šalis ir dėl to kyla vidutinis atlygis.
Tokios šalys kaip Turkija, Lenkija, Kinija ir Meksika taps vertingesnėmis rinkomis vartotojų atžvilgiu, o pigi gamyba gali būti perkelta į kitas šalis, tokias kaip Vietnamas ar Filipinai.“
Šios tendencijos lemia tam tikrus įmonių verslo strategijų pokyčius:
1. Įmonės susigrąžina gamybos ar paslaugų teikimo veiklą į savo šalį, kaip tai jau daro kai kurios JAV įmonės, arba perkelia ją į kitas pigesnes šalis.
2. Pastaruoju metu nykstant pranašumui dėl mažų gamybos ar paslaugų teikimo sąnaudų, įmonės išsikelia į šalis, kuriose veikla iš pradžių yra brangesnės, tačiau jos yra arčiau “namų“, o tai leidžia geriau kontroliuoti tiekimo grandines ir greičiau tenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius.
3. Tokios vidutinių pajamų šalys kaip Turkija, Lenkija ir Kinija pradeda iškelti dalį verslo į santykinai pigesnes šalis, tokias kaip Vietnamas, Indija ir Filipinai.
4. Tokiose šalyse kaip Indija ar Kinija šiuo metu veikiančios Vakarų Europos šalių įsteigtos ofšorinės įmonės perorientuoja savo veiklą tam, kad pritrauktų vietinius vartotojus, kurių skaičius vis auga.
„Nors Rytų Europos šalyse vidutinis atlygis nėra toks žemas kaip Pietryčių Azijos šalyse, pastaruoju metu vis daugiau Vakarų Europos įmonių perkelia savo gamybą ir paslaugų centrus būtent į tokias šalis kaip Lenkija, Rumunija, Ukraina, nes šios šalys yra arčiau ir geografiniu, ir mentaliteto požiūriu, todėl lengviau organizuoti tiekimą bei užtikrinti reikiamą kokybę. Šia tendencija turėtų labiau pasinaudoti ir Lietuva, siūlydama save kaip patrauklią vietą gamybai organizuoti ar paslaugoms teikti.“ – svarsto J. Krikštopaitienė.
