Nors šiai dienai paskirtas gydymas jau baigtas ir davė puikius rezultatus, Zita sako niekada nepasveiksianti, nes įveikti klastingą ligą nėra taip paprasta, todėl ragina moteris tikrintis, nes tai gali padėti užkirsti kelią onkologinei ligai.
Kankino nuolatinis nuovargis
Gyventi į Lietuvą 55-erių mažeikiškė sugrįžo tik prieš porą metų – anksčiau ilgą laiką gyveno svečioje šalyje, ten dirbo, o ir darbas buvo nelengvas. Būtent po ilgų darbo valandų ji sako pradėdavusi jausti begalinį nuovargį, tačiau numodavo į jį ranka.
„Dirbdama užsienyje pradėjau jausti labai didelį nuovargį, bet man nieko neskaudėjo, todėl, aišku, nurašiau viską darbui, nes labai daug valandų dirbdavau, galvojau, kad pavargstu nuo darbo“, – prisimena pašnekovė.
Dirbdama užsienyje ji sako ilgą laiką nesilankiusi pas medikus ir nesitikrinusi sveikatos, bet ir simptomų, kurie priverstų stipriai sunerimti, nebuvo. Blogiausia, kas galėjo įvykti, nutiko Lietuvoje, prabėgus vos porai mėnesių po grįžimo iš Jungtinės Karalystės.
„Pradėjau labai stipriai kraujuoti, nepavyko sustabdyti, man iškvietė greitąją, išvežė į ligoninę Mažeikiuose ir iškart vėliau į Šiaulius, bet Mažeikiuose iškart pasakė, kad yra piktybinis navikas, tik nepasakė, kokia stadija“, – apie lemtingą įvykį pasakoja Z. Levickienė.
Išgabenta į Šiaulius, ligoninėje moteris pragulėjo tris dienas – sustabdytas kraujavimas, atlikta kompiuterinė tomografija bei paimta biopsija. Vėliau beliko tik laukti atsakymo:
„Neilgai laukiau, savaitę, paskambino gydytoja ir pasakė, raidėmis susakė, kas man, aišku, aš nesupratau, bet iškart paklausiau, kokia stadija.“
Zita sako, kad teko įkalbinėti gydytoją, jog ši pasakytų, kelintos stadijos gimdos kaklelio vėžys diagnozuotas, kol galiausiai išgirdo – tai ketvirtos stadijos onkologinis susirgimas.
Sunkiausias etapas – chemoterapija
Išgirsti tokią žinią nelengva, emocijos ima viršų, o žinia apie diagnozę užklupo netikėtai. Pirmiausia reikėjo laiko suprasti, kas vyksta ir kas laukia:
„Buvau ką tik išėjusi iš parduotuvės, kaip tik lipau į mašiną, kai man paskambino. Labai išsigandau, bet kad labai sureikšminčiau – ne. Jau žinojau, kad man vėžys, bet nežinojau stadijos.
Apėmė labai didelis išgąstis, bet tada dar nieko nesupratau, grįžusi namo pradėjau suprasti ir galvoje viskas susimaišė – buvo labai sunku, bet ką daryti? Pradėjau pamažu taikytis su šia mintimi.“
Paklausta, kokios buvo medikų prognozės, ji atvirai sako, kad niekas nieko neprognozavo – tik pasakė, kad laukia gydymas, kurio rezultatus stebės eigoje.
2020-ųjų spalio mėnesį išgirdusi diagnozę, lapkritį Z. Levickienė jau mynė ligoninės, kurioje jai taikytas gydymas, slenkstį. 48 spindulinės terapijos seansai, 5 chemoterapijos ir 4 operacijos – tiek įvairių gydymo seansų teko atlaikyti.
„Taikant spindulinę terapiją, nieko nejaučiau, bet labai sunkiai pernešiau chemoterapiją. Buvo išrašyti 6 kursai, po vieną per savaitę, bet atlaikiau tik 5, nes būdavo labai bloga. Man nieko neskaudėjo, bet buvo labai silpna.
Trečiadienį lašindavo chemiją, ketvirtadienį, penktadienį viskas būdavo gerai, pati sėsdavau už vairo ir nuvažiuodavau į gydymą, bet šeštadienį tik gulėdavau, nes negalėjau nieko – vos nueidavau iki tualeto”, – sunkiausią gydymo etapą prisimena moteris.
Sakyti, kad pasveiko, nedrįsta
Ji džiaugiasi, kad visuomet šalia jos buvo gyvenimo draugas – ir prieš, ir per, ir po ligos, – kuris palaikė net sunkiausiose akimirkose, nors ir jam, nedvejoja, taip pat buvo be galo sunku.
Po keleto mėnesių bus lygiai du metai, kai Z. Levickienė išgirdo ketvirtos stadijos gimdos kaklelio vėžio diagnozę ir nors gydymas buvo sėkmingas, ji sako niekada nebebūsianti sveika.
„Aš bijau net sakyti žodį „sveika“, nepasveiksiu niekada, nebūna stebuklų, kad ima ir išgydo ketvirtos stadijos vėžį. Aš turiu ligą ir suprantu, kad su ja gyvenu. Aišku, yra pagerėjimas, ligos plitimas sustabdytas, bet išgyti neišgijau, nors tikrai gerai jaučiuosi“, – atvirauja pašnekovė.
Zita sako nežinanti, ar tai gydymo pasekmė, tačiau šiandien susiduria su vaikščiojimo problemomis, išlindo problemos su klubais, tad nueiti pavyksta itin trumpus atstumus. Sako, net einant iki parduotuvės, kuri yra už maždaug 600 metrų, kartais reikia sustoti pailsėti.
„Kas 3–4 mėnesius važiuoju darytis kompiuterinę tomografiją, 10 dienų laukiu atsakymo, gydytojas paskambina ir pasako, kokie rezultatai. Bet kiek kartų teko tikrintis, visada atsakymai būdavo puikūs“, – džiaugiasi mažeikiškė.
Ragina nedelsti
Neabejotinai, mirtinos ligos diagnozė pakeičia visą gyvenimą ir apverčia jį aukštyn kojomis. Z. Levickienė atvirauja, jog pati apsivertė 180 laipsnių kampu ir šiandien jai visi žmonės atrodo be galo geri, norisi su visais bendrauti ir dalintis gyvenimo džiaugsmu.
„Mūsų mieste nėra susiėjimų, o tokiems žmonėms, kaip aš, onkologiniams ligoniams, reikia pasikalbėti. Bet ne su namiškiais, o su tais žmonėmis, kurie eina per tą patį, nes jie vienas kitą supranta“, – įsitikinusi ji.
Moteris svarsto, kad galbūt žmonės linkę nuslėpti skaudžią diagnozę, bet pati sako nebijanti kalbėti garsiai – kažkam jos istorija gali tapti pagalba ar paguoda, pečiu, į kurį galima atsiremti ar padrąsinimas, kad net ir iš giliausios duobės galima išlipti, tereikia tikėti:
„Į mane kreipėsi ne viena moteris, kuri nežinojo, kas laukia, bet visoms parašau, kad nepergyventų, viskas susitvarkys, iškentės gydymą ir tikrai bus geriau. Aš pati save taip nuraminau, nes labai tikėjau, kad pasveiksiu.“
Sulaukė ji ir pasiūlymų atsisakyti medicininio gydymo, neva, viskas pasisuks tik blogesne linkme, tačiau Zita nė sekundės nesudvejojo dėl pasirinkimo gydytis spinduline terapija ir chemoterapija. Juk tai padidino jos šansus išvysti šviesų rytojų.
„Reikia nenuleisti rankų ir kažkaip kibtis į gyvenimą, galvoti tik apie tai, kad pasveiksiu. Ir, moterys – eikite pas moterų gydytoją, nebijokite, neapleiskite savęs“, – ragina Z. Levickienė.
