„Fiat 500“ - automobilis, kuriam galima ištarti keletą skirtingų epitetų. Priklausomai nuo to, apie kurį „Fiat 500“ Jūs galvojate, nuo to priklausys ir nuomonė apie itališką hečbeką.
Jeigu šiuo metu galvojate apie naujos kartos „Fiat 500“, kuris ne vienerius metus karaliauja mažų miesto automobilių segmente, tuomet net neabejojame, jog galvojate, jog tai moteriškas, mielas, simpatiškas mažylis už kurio vairo pasodintumėte savo mylimąją.
Jeigu nusikeltume kelis dešimtmečius atgal, tuomet turėtumėte aptarinėti automobilį, kuris pastatė visą Italiją ant kojų. Automobilį, kuris po antrojo pasaulinio karo leido visiems Italijos gyventojams leido persėsti nuo dviračių ar motociklų į automobilį.
Klasikinių „Fiat 500“ automobilių Europoje netrūksta, tačiau didžioji dauguma stovi garažuose ir į bendro naudojimo kelius išvažiuoja vos keletą kartų per metus. Jungtinėse Valstijose, kuriose netrūksta automanų, kurie nori ir gali klasikinius automobilius eksploatuoti kiekvieną dieną, anksčiau ar vėliau žengia rimtą žingsnį į priekį ir savo mylimą mašiną pradeda modifikuoti. Panašią istoriją galėtų papasakoti ir štai šio „Fiat 500“ savininkas.
Automobilis pirmą kartą dienos šviesą išvydo gūdžiais 1957 metais. Išriedėjęs iš gamyklos, jis netrukus buvo pakrautas į milžinišką laivą, kurio nosis buvo nukreipta link Jungtinių Valstijų, kuriose jis perėjo per keletos skirtingų vairuotojų rankas, kol galiausiai pateko į tikrų, tikriausio automano garažą.
Prieš pradedant naujo gyvenimo etapą, itališkas 500-ukas buvo nuvežtas į dirbtuves, kuriose jam buvo užtaisytos gyvenimiškos žaizdos, pasiūti nauji rūbai. Kuomet atėjo metas galvoti apie variklio restauraciją, automobilio savininkas labai greitai iš savo slaptos „dėžutės“ išsitraukė 2,5 litro darbinio tūrio „Subaru“ motorą.
Dirbtuvių darbuotojai pamatę variklį iškart paklausė - „Kaip po velnių mums jį įdėti į tokį mažą automobilį?“ Atsakymas buvo labai paprastas - „Pagaminkit naują važiuoklę, praplatinkit mielą „Fiat 500“ užpakalį ir sugrūskit japonišką motorą“.“
Kaip pasakė, taip ir padarė. Be to, japoniškas variklis buvo aprūpintas „T3“ turbina, „Bosch 500“ purkštukais, dviem „Pierburg“ kuro siurbliais bei „EMS Stinger“ variklio valdymo programa. Šių modifikacijų rezultatas - 300 arklio galių, kurios suka galinius ratus, naudodami „Porsche G50“ pavarų dėžę.
„Fiat 500“ - automobilis, kuriam galima ištarti keletą skirtingų epitetų. Priklausomai nuo to, apie kurį „Fiat 500“ Jūs galvojate, nuo to priklausys ir nuomonė apie itališką hečbeką.
Jeigu šiuo metu galvojate apie naujos kartos „Fiat 500“, kuris ne vienerius metus karaliauja mažų miesto automobilių segmente, tuomet net neabejojame, jog galvojate, jog tai moteriškas, mielas, simpatiškas mažylis už kurio vairo pasodintumėte savo mylimąją.
Jeigu nusikeltume kelis dešimtmečius atgal, tuomet turėtumėte aptarinėti automobilį, kuris pastatė visą Italiją ant kojų. Automobilį, kuris po antrojo pasaulinio karo leido visiems Italijos gyventojams leido persėsti nuo dviračių ar motociklų į automobilį.
Klasikinių „Fiat 500“ automobilių Europoje netrūksta, tačiau didžioji dauguma stovi garažuose ir į bendro naudojimo kelius išvažiuoja vos keletą kartų per metus. Jungtinėse Valstijose, kuriose netrūksta automanų, kurie nori ir gali klasikinius automobilius eksploatuoti kiekvieną dieną, anksčiau ar vėliau žengia rimtą žingsnį į priekį ir savo mylimą mašiną pradeda modifikuoti. Panašią istoriją galėtų papasakoti ir štai šio „Fiat 500“ savininkas.
Automobilis pirmą kartą dienos šviesą išvydo gūdžiais 1957 metais. Išriedėjęs iš gamyklos, jis netrukus buvo pakrautas į milžinišką laivą, kurio nosis buvo nukreipta link Jungtinių Valstijų, kuriose jis perėjo per keletos skirtingų vairuotojų rankas, kol galiausiai pateko į tikrų, tikriausio automano garažą.
Prieš pradedant naujo gyvenimo etapą, itališkas 500-ukas buvo nuvežtas į dirbtuves, kuriose jam buvo užtaisytos gyvenimiškos žaizdos, pasiūti nauji rūbai. Kuomet atėjo metas galvoti apie variklio restauraciją, automobilio savininkas labai greitai iš savo slaptos „dėžutės“ išsitraukė 2,5 litro darbinio tūrio „Subaru“ motorą.
Dirbtuvių darbuotojai pamatę variklį iškart paklausė - „Kaip po velnių mums jį įdėti į tokį mažą automobilį?“ Atsakymas buvo labai paprastas - „Pagaminkit naują važiuoklę, praplatinkit mielą „Fiat 500“ užpakalį ir sugrūskit japonišką motorą“.“
Kaip pasakė, taip ir padarė. Be to, japoniškas variklis buvo aprūpintas „T3“ turbina, „Bosch 500“ purkštukais, dviem „Pierburg“ kuro siurbliais bei „EMS Stinger“ variklio valdymo programa. Šių modifikacijų rezultatas - 300 arklio galių, kurios suka galinius ratus, naudodami „Porsche G50“ pavarų dėžę.
