Bet kaip iš tikrųjų atrodo šis darbas?
Vairavimas įveikiant didelius atstumus su gyvybiškai svarbiais reikmenimis gali atrodyti patrauklus tiems, kuriems patinka vienatvė ir vairavimas. Vis dėlto, vis dažniau pabrėžiamas rimtas vairuotojų susirūpinimas dėl jų darbo sąlygų, rašo theconversation.com.
Buvo išanalizuoti šimtai pranešimų iš internetinių diskusijų forumų ir apklausti vairuotojai, kad pavyktų sužinoti gyvenimo kelyje realybę.
Pastebėtas nepasitenkinimas dėl darbo kiekio ir asmeninio gyvenimo trūkumo, ilgų, nenuspėjamų kelionės valandų ir mažo atlyginimo. Taip pat buvo susirūpinta dėl santykių su vadovybe ir spaudimo.
Akivaizdus vairuotojų trūkumas, regis, mažai padėjo tiems, kurie vairuoja sunkvežimius. Apibūdindamas pramonės kultūrą, vienas žmogus sakė: „Vairuotojai turi savo vietą. Jie negali skųstis, nieko negali padaryti“.
Ir daugelis iš pradžių nesutiko su tuo, kad pramonei trūksta darbuotojų. Vienas paaiškino: „Jie meluoja tam, kad pritrauktų daugiau žmonių ir valandinis tarifas galėtų sumažėti. Tai sukčiavimas. Jei dabar trūktų vairuotojų, įmonės kovotų tarpusavyje dėl vairuotojų [pasiūlydamos geresnį atlyginimą]. Tai nevyksta.“
Kitas su tuo sutiko, sakydamas, kad padėtis „verčia vairuotojus konkuruoti tarpusavyje“, nes kai kurie darbdaviai siūlo labai mažus atlyginimus. Pasak šio vairuotojo, numanoma žinutė buvo: „Jei nenorite dirbti už šiuos pinigus, rasime kitų žmonių, kurie norės“.
Kitas darbuotojas, komentuodamas apie konkurenciją dėl darbo, prisipažino: „Aš dirbu įvairiomis keistomis pamainomis, nes jei to nepadarysiu, mano pamainas gaus kažkas kitas. Einu į darbą ir vairuoju, net jei jaučiu, kad nepakankamai išsimiegojau.“
Vienas dalyvis, sutikęs su tuo, kad pramonei trūksta darbuotojų, pasiūlė tokį paaiškinimą: „Vairuotojų trūksta, nes pramonė gyvena praeityje. Pažiūrėkite, kaip elgiamasi su žmonėmis. Žmonės iš karto išeina“.
Elgesys su vairuotojais buvo dažnai aptariamas, be to, kyla nepasitenkinimas dėl nuolatinio stebėjimo ir tikrinimo. Be tachografų, kurie stebi maršrutus ir kelionės laiką, daugelyje sunkvežimių yra sumontuotos kameros, kurios filmuoja tiek automobilio išorę, tiek vairuotojo salono vidų. Nors šie prietaisai gali užtikrinti, kad neviršijamos leistinos vairavimo valandos ir užfiksuojami eismo įvykiai kelyje, daugelis mano, kad jie naudojami kaip mikrovaldymo priemonės.
Vienas vairuotojas paaiškino: „Maršrutą iki n-to laipsnio analizuoja kažkas, sėdintis biure. Kodėl toje sankryžoje pasukote į kairę ir kodėl nevažiavote tiesiai? Kodėl tu tai padarei, kodėl tu nuvažiavai tuo keliu, kodėl pavėlavai?“
Kitas sakė: „Tai, kas daro šį darbą apgailėtiną, yra tai, kad jaučiuosi taip, lyg visada būčiau stebimas“.
Išsekimas
Kiti skundėsi, kad nenuspėjamos pamainos ir ilgos darbo valandos nesuderinamos su bet kokio pobūdžio balansu tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Vienas pakomentavo: „Mes neturime socialinio gyvenimo. Dauguma sunkvežimių vairuotojų yra tokie patys. Jie arba dirba visą savaitę, arba dirba labai ilgas valandas, todėl grįžę namo jie yra per daug pavargę, kad galėtų veikti ką nors kita“.
Kitas pridūrė: „Vairuotojų santuokos išyra, santykiai nutrūksta. Daugelis jų nesusitinka su savo vaikais ar anūkais“.
Vienas papasakojo, kad nemato, kaip auga jo vaikai: „Negaliu nueiti į jokius tėvų susirinkimus, į jokius kalėdinius pasirodymus, spektaklius. Nieko nematau. Aš neparsivežu vaikų iš mokyklos.“
Susirūpinimas dėl darbo užmokesčio buvo dažnas. Kadangi sektorius yra labai konkurencingas ir turi mažą pelno maržą, daugelis darbuotojų mano, jog mokami maži atlyginimai tam, kad sumažėtų bendros įmonės išlaidos.
Vienas teigė, kad yra daug vairuotojų, turinčių licencijas, kurie nusprendė nebedirbti šiame sektoriuje: „Mums netrūksta 50 000 vairuotojų. Mums iš tikrųjų trūksta 50 000 žmonių, norinčių dirbti už minimalų atlyginimą. Jie tiesiog pavargo nuo to“.
Nors tokie liudijimai atspindi asmeninę patirtį ir perspektyvas, jie taip pat suteikia supratimą apie darbo sektoriuje, kuris daro poveikį visiems vartotojams, realybę. Nors „Brexit“ ir COVID-19 galėjo paskatinti vairuotojų trūkumą, yra gilesnių problemų, kurias reikia išspręsti.
Sunkvežimių vairuotojai yra gyvybiškai svarbi ekonomikos dalis, todėl reikia daugiau nuveikti ir jiems padėti. Viskas prasideda nuo darbuotojų rūpesčių išklausymo. Kaip pastebėjo vienas vairuotojas: „Vyriausybės investicijų į pačios pramonės sveikatos ir gerovės priežiūrą nėra. Jie nesivargina nueiti ir pasikalbėti su vairuotojais – niekas to nedaro“.
