Batakių seniūnijoje vienos šeimos drama primena Holivudo filmo siužetą. Čia, kaip ir filme, kiek stebėtojų – tiek nuomonių: vieni į visa, kas vyksta aplinkui, žiūri atsainiai, kiti – abejingai, treti daro viską, kad drama nevirstų tragedija. Tačiau visiems, ko gero, labiausiai gaila niekuo dėtos mergytės, kuri dar nesuvokia, kas gyvenime yra gerai, o kas – blogai.
Maža, smulki šviesiaplaukė mergaitė gimė prieš ketverius metus Batakių geležinkelio stoties kaime butą turinčios merginos namuose. Vaiko motina – ne piemenė, dabar Jovitai A. – 28-eri. Iki šiol moteris šeimos nėra sukūrusi. Gimus vaikui buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Nors ir labai keista, bet Jovita šiame sąraše atsidūrė ne dėl girtavimo. Atvirkščiai, netgi socialinės seniūnijos darbuotojos tvirtina, kad Jovita – labai tvarkinga, o nutverti jos girtos apskritai nepavykę. Tačiau moteris savo namuose kažkodėl negyvena. Jauna, sveika moteris labiau pamėgo glaustis svetimuose namuose, ypač ten, kur šeimininkauja vieniši vyrai.
Dar Jovitai nesvetimas pašalpų ir dovanotų produktų skonis. Kur ir kam ji išleidžia valstybės mokamus 315 litų vienišos motinos pašalpą bei 52 Lt vaikui skiriamus pinigus, niekas negali pasakyti. Mat vaiko ji neaugina. Bene dažniausiai batakiškiai mažametę įprato matyti Jovitos senelių namuose. Pastarieji – ligoti ir senyvi, apie 80 metų, senoliai. Tad mažas vaikas jiems – didžiulė našta ir atsakomybė. Graži mergytė turi ir savo senelius. Tačiau šie – nuo šeimyninių rūpesčių taip pat, kaip ir vaiko motina, nutolę. Galbūt todėl Jovita sumojo, kad vaikui reikalingas tėvas – išrinko vieną iš savo „išrinktųjų“. Kaip šiandien pasakoja pats Steponas – atvežė ir paliko.– Niekada su Jovita nei draugavome, nei gyvenome. Tai buvo vienos nakties nuotykis. Kai sužinojau, kad laukiasi, nė nesumojau, jog tai gali būti mano vaikas – juk tuo metu ji taip pat kaip su manimi „draugavo“ su dar kokiais 5–7 batakiškiais. Tačiau dėl man nesuprantamų priežasčių pagimdžiusi mergaitę Jovita ėmė kalbėti, jog dukra – mano. Per tuos ketverius metus prie šitokios minties pripratau ir aš, ir mano tėvai, ir draugai. Todėl vaikas labai dažnai laiką leidžia tiek mano, tiek mano tėvų namuose. Galiausiai mergaitė įprato mane tėčiu vadinti. Todėl myliu ją kaip tikrą dukrą. Kita vertus, nenurimsiu, kol neatliksiu jos ir savo DNR sutapimo testo, – paskutiniąją senų metų dieną kalbėjo S.Gaižauskas.
Seniūnijos socialinės darbuotojos sako, jog mergaitės tėvystė nėra nustatyta. Tačiau dėl kokių priežasčių motina su tėvu nesutaria ir nesuteikia vaikui pavardės bei socialinių garantijų, jos nežino.
– Ne kartą raginome vaiko mamą sutvarkyti dokumentus kaip pridera. Bet ji spyriojasi. Gali būti, kad tėvu nenori prisipažinti pats tėvas. Tačiau visi kaimo gyventojai kalba, jog mergaitė – lyg iš akies traukta S.Gaižausko dukra. Kita vertus, ne mums spręsti, kaip šeima turi tvarkytis savo asmeninius reikalus, – kalbėjo Stefanija Daukintienė.
Kita seniūnijos darbuotoja, besirūpinanti socialinės rizikos šeimomis, Loreta Karlikauskienė, bandė susisiekti su nuo motinystės rūpesčių nežinia kur dingusia Jovita.
– Visąlaik girdžiu tą patį: „Su abonentu susisiekti nėra galimybės“. Kur ji dingo, niekas nežino. Paskutinį kartą su ja kalbėjausi gruodžio 10-ąją, kuomet ji buvo atėjusi pasiimti pašalpos. Dar jai reikėjo pažymos policijai, nes moteris su vienu iš gyvenimo draugų dalyvavo parduotuvės plėšime. Mano darbo tikslas – apginti vaiką, jo interesus. Todėl pati domėjausi, kiek kainuotų tėvystės nustatymo testas. Kaina – išties didelė, su kelionės išlaidomis susidarytų apie tūkstantį litų. Ko gero, būtent pinigai ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios S.Gaižauskas vis atidėlioja tėvystės nustatymą. Nors, tiesą sakant, nelabai tikiu, jog testo rezultatas pakeistų šią dieną tarp mergaitės ir vyro bei jo giminaičių nusistovėjusius santykius. Juk visa vyro giminė vaiką pripažįsta savu, – telefonu kalbėjo L.Karlikauskienė.
Kiti Batakių ir Batakių geležinkelio stoties gyventojai nėra tokie geranoriški šitos šeimos atžvilgiu.
– Nesuvokiami dalykai. Kai kas nors paskelbia apie skriaudžiamą šuniuką ar kačiuką, skamba visų tarnybų, visų televizijų varpai. O čia juk kalbame apie mažametę mergaitę, kuri neturi nei tėvo, nei motinos. Šiandien ji palikta tarp dangaus ir žemės svetimo vyro namuose. Juk šis vyras nėra pripažintas jos tėvu. Bent jau mes žinome, kad Steponas vienas iš 15 ar daugiau Jovitos sugyventinių. Kuris iš jų yra tikrasis vaiko tėvas, ko gero, negalėtų pasakyti ir pati Jovita. Tad kas gali garantuoti, kaip laiką leidžia mažametė, gyvenanti svetimo jauno, stikliuko nevengiančio vyro namuose? Juk jiedu gyvena atskirai nuo visų, – leisdama suprasti, jog turi blogų įtarimų, šnekėjo plepi moteriškė.
Dar kiti pasakojo, kad Jovita esanti nėščia. Kas šįkart bus kūdikio tėvas – Batakiams nauja mįslė. Senieji batakiškiai Jovitos šeimą „traukia per dantį“ sakydami, esą tokia šios giminės moterų padermė – vieno vyro joms neužtenka. Mat Jovitos motina, paliktos mergaitės močiutė, jaunystėje gyvenusi panašų gyvenimą.
– Su vyru ji susilaukė dviejų vaikų. Tačiau šeima tos moteriškės nuo svetimavimo nesulaikė: jos vyras be paliovos ieškodavo žmonos po svetimus namus. Galiausiai jis pavargo ir metęs solidžias pareigas kaime išvažiavo į kitą rajono pusę, ten sukūrė naują šeimą ir laimingai gyvena. Tuo tarpu nenuorama Jovitos motina ir šiandien bastosi su sugyventiniu. Girdėjau, kad susirado vyrą Tauragėje. Buvo pas mamą ir Jovita nuvažiavusi. Prisigyrė kaime, jog nuo šiol gyvens ir dirbs mieste. Tačiau neilgai truko jos miesčioniškas gyvenimas. Vos nuvažiavusi ir sulaukusi, kol motina išeis iš namų, Jovita sugulė su patėviu, – kikena į kumštinę pirštinę batakiškis.
Po to jauna moteris „skudurus sumetusi“ su įtartinos reputacijos atėjūnu, o dabar žmonės matę ją vaikščiojančią su Balciškės kaimo gyventoju Vaidu.
Į S.Gaižausko namus, vedina mažamete dukrele, Jovita pasibeldusi prieš porą savaičių. Tačiau tą pačią naktį ir dingusi. Nuo to laiko visi giminaičiai ir batakiškiai jos ieško – nesuranda. O jos vaikas didžiąsias metų šventes sutiko svetimo vyro, kurį meiliai vadina tetuku, namuose. Keturmetė apsikabina ir ramina Steponą sakydama, jog mamytė dar sugrįš, o išėjo todėl, kad „nori daug bernų turėti“. Paklausta, ar ir kitus mamos vyrus ji vadina tėčiais, mergaitė purto ilgus šviesius plaukus bei sako, kad tetuką myli net labiau už mamą. Steponas braukia ašarotas akis ir atskleidžia, jog priimtų Jovitą netgi jei ši iš tiesų laukiasi kito vyro kūdikio.
– Švenčių metu visi skambina man, nes su Jovita lygiai kaip ir aš nesusisiekia. Jos tėvas buvo atvažiavęs – atgabeno anūkėlei dovanų, skambino močiutė iš Tauragės, norėjo pasveikinti, ieškojo ir seneliai Gyliai iš Batakių. Nė į vieno iš artimųjų skambučius Jovita neatsiliepia. Aš manau, kad išpūtė kur nors uliavoti. Gerai dar, kad dabar žiema ir man nereikia į darbą eiti – galiu su mergaite namuose pasėdėti. O juk ne paslaptis, yra buvę ir kuriozų. Atveža Jovita man vaiką ir palieka, o pati išeina linksmintis. Todėl su mergaite tekdavo ir į darbą važiuoti, o kartą ėjau motinos ieškoti. Radau septynių vyrų kompanijoje besismaginančią. O kiek tokių atvejų yra buvę, nesutalpintumėte mano pasakojimų į storiausią knygą, – leidžiasi į prisiminimus mažametę globojantis statybininkas Steponas.
Vyras viliasi, jog Jovita susiims, surimtės tuomet, kai mergaitė pradės lankyti mokyklą. Seniūnijos socialinės darbuotojos į ateitį daug vilčių nededa. Viena jų netgi atvirai užsimena apie tai, jog mergaitę gali tekti perkelti į Tauragės vaikų globos namus „Šaltinėlis“. Pareigingas Batakių gyventojas kraipo galvą, neatsistebi, kodėl iki šiol to nėra padaryta.
– Mano supratimu, tam tikrų tarnybų specialistai jau seniai taip turėjo pasielgti. Ir pats siūlyčiau problemą spręsti vaiką perkeliant gyventi į globos namus. Negalima žaisti gyvenimo ir žiūrėti, kas iš to išeis. Nors gali būti, kad tarnybos atidėlioja spręsti problemą tokiu būdu. Juk mergaitės prosenelis, vaiko motinos Jovitos senelis, yra buvęs Batakių mokyklos direktorius ir labai griežtas mokytojas. Tad gali būti, jog „ranka ranką plauna“, o gal šiems žmonėms dėl savo vaikaitės elgesio paprasčiausiai gėda? – svarsto pusamžis vyras.
Bet kokiu atveju, belieka tikėtis, kad gražiai, švelniai mergaitei neteks ragauti „valdiškos duonos“. Galbūt problemos paviešinimas pažadins motinišką jausmą Jovitos krūtinėje? O gal savo mažosios giminaitės suskubs apginti kiti artimi giminaičiai. Juk visų mūsų užduotis bendra – apginti ir užauginti nesudarkytą ateinančią kartą.
