Politologai Mauzeris su Sūrskiu svarsto, kokia naudinga Lietuvai gali būti Bilo Klintono patirtis. Paskui nuo politikos pereina prie Baltarusijos genų inžinerijos pasiekimų ir vėl grįžta prie Lietuvos įvykių aptarti perturbacijas ir turbulencijas teisėtvarkos pasaulyje.
Mauzeris: Tu žinai, Sūrski, kad prezidentas Valdas Adamkus Amerikoje pavėlavo į Bušo priėmimą dėl lėktuvo vėlavimo kaltės.
Sūrskis: Aha, taip ir patikėjom. Lėktuvas - ne traukinys, jis niekad nevėluoja. Akivaizdžiai Vilniaus oro uosto VIP salėje buvo pamiršta ponia Alma ir lėktuvas nuo Vievio turėjo sukti atgal.
Mauzeris: Aš, kaip politologas, skaičiau Valdo Adamkaus dienotvarkę, tai ten parašyta, kad Valdas susitiks su Bilu Klintonu.
Sūrskis: Va čia jau įdomu. Įdomu, kokia patirtim Bilas Klintonas gali pasidalinti su Valdu Adamkum?
Mauzeris: Matai, mes turim kai kokių problemų su žydais ir jų dideliais norais.
Sūrskis: Vo vo vo, o Bilas Klintonas turi daug patirties, kaip patenkinti žydaičių norus. Anas Monikai davė visko, ko jinai norėjo. Abipusis supratimas.
Mauzeris: Aš tai nežinau, jeigu susitikčiau su Bilu Klintonu, žiūrėdamas jam į akis vis tiek matyčiau buvusį kekšūną, o ne buvusį prezidentą.
Sūrskis: Va dėl to, tamsta, nekultūringų žmonių į Jungtines Tautas niekas nesiunčia, bo tamsta, žiūrėdamas į Kofį Ananą, irgi įsivaizduotum visokias šlykštynes.
Mauzeris: ...o tai... ką Adamkus įsivaizduoja, žiūrėdamas Klintonui į akis?
Sūrskis: Tai... visokius... nu... užsienio... darbus... kaip čia dabar... staigiai neprisimenu... Bet jis - kultūringas žmogus, ką nors įsivaizduoja.
***
Mauzeris: Žinot, Sūrski, pasibjaurėtina ta politika, pakalbėkime... apie... mokslą.
Sūrskis: A jo, žinau vieną labai įdomų mokslinį faktą, vertą diskusijų ir Nobelio premijos. Vat Baltarusijos mokslininkai įsodins ožkai žmogaus genus, dėl ko jinai pradės duoti motinos didvyrės pieną.
Mauzeris: Įdomu, kaip tie genai įsodinami.
Sūrskis: Labai nesunkiai. Yra net daina: „Nusipirko senis ožką... kažką darė, kol užtroško“.
Mauzeris: Koks žiaurus eksperimentavimas su gyvuliu. Čia tik toks diktatorius kaip Lukašenka gali sau leisti.
Sūrskis: Visiškai netyčia, visiškai tiksliai pastebėjote. Anas pats ir bus ožkai genų donoru, nes ano genai ant visos Baltarusijos geriausi.
Mauzeris: O nesigaus ožiuko tarpuragis paplikęs?
Sūrskis: Maža bėda, ožiui nesunku barzdą ant viršugalvio užšukuoti.
Mauzeris: Tai vis tiek, mielas kolega, kokia viso šito eksperimento prasmė? Galite man kvalifikuotai atsakyti?
Sūrskis: Skaitau, kad viskas čia inteligentams pagąsdinti. Jeigu murmėsi prieš prezidentą, tai ateis Aleksandras Grigorjevičius ir padarys belarusišką genų inžineriją.
Mauzeris: Jo, diktatūra gerai - kiekvienas ožys žino savo vietą.
***
Sūrskis: Ale vot, Mauzeri, kokios perturbacijos ir turbulencijos dedasi ant tos teisėtvarkos pasaulio.
Mauzeris: Jo, baisu žiūrėt... O kas atsitiko?
Sūrskis: Kas atsitiko!? Kas atsitiko!? Ir tu dar klausi? Antanas Klimavičius susitaikė su signataru Vyteniu Andriukaičiu.
Mauzeris: O ko jie buvo susipykę?
Sūrskis: Nu taigi Klimavičius, kai buvo prokuroras, sakė: „Jeigu būčiau teisėjas, Andriukaitį teisčiau“. O kai tapo teisėju - ėmė ir atsiprašė Andriukaičio. Ir net susitaikė.
Mauzeris: Klausyk, jeigu Klimavičius ėmė ir atsiprašė, tai Andriukaitis ėmė ar neėmė?
Sūrskis: Aišku, kad ėmė. Bet ėmė ir atleido Klimavičiui, nes tas ėmė ir atsiprašė.
Mauzeris: Tai matai, kokia gaunasi istorija: visi ėmė ir visi atsiprašė.
Sūrskis: Jo, va dėl to niekas už korupciją ir nepasodintas. Visi ima ir visi atsiprašo. Tokia ten lyg taikos sutartis sudaryta tarp teisėtvarkos ir politikos. Toks, atsiprašant, kyšininkavimas.
Mauzeris: Jooo... šlykštu, būčiau teisėjas, teisčiau.
Sūrskis: Neee, kolega, taptum teisėju, iškart atsiprašytum. Atsiprašiknių valstybė, nieko nepadarysi...
Prie „Dviračio šou“ kūrimo prisidėkite ir jūs. Siųskite savo idėjas, scenarijus adresu [email protected]. Geriausių idėjų autoriai gaus vertingus prizus.
„Dviračio šou“
