Visą šį ciklą siūlytume jums vertinti kaip savotišką tiriamosios žurnalistikos ir esė žanro kokteilį. Tiesiog tai užrašyti asmeniniai įspūdžiai. Kur daugumai lietuvaičių artimą patirtį šių eilučių autorius užrašė šiek tiek kitu kampu. Na, bet apie viską iš eilės.
Aš – žurnalistas. Medijų versle dirbu beveik kelis dešimtmečius, būta patirties televizijoje, spaudoje, radijuje ir interneto žiniasklaidoje. Na o pagrindinė specializacija gana neįprasta – automobilinė žurnalistika. Nedidukėje Lietuvos rinkoje tokį darbą dirba vos keliolika žmonių. Na o kaip tas darbas užsienyje? Pirma patirtis buvo gana neįprasta ir čia leisiu sau prisiminti vėjavaikišką jaunystę, kai su ilgaplaukių draugelių kompanijomis kaustytais batais brūžindavau sostinės Pilies gatvės grindinio akmenis, sriaubdavau alų Sereikiškių parke ir klausiau tik tokios muzikos, kurios niekuomet netransliuos jokia masiniam skoniui skirta radijo stotis. Vienu žodžiu buvau visiškas neformalas, kupinas protesto prieš tuometinę sovietų santvarką ir aplamai pasaulį ir gerai visokių velnių prišveitęs aštuoniolikinis bernas. Tačiau vieną dieną į namus atėjo laiškas. Labai nemalonus. Šaukimas į tuometinė sovietų armiją.
Na, o 1989-ų metų rudenį kiekvienas mano amžiaus vyrukas jau jautė, kad laukti liko visai nedaug – Lietuva nors ir lėtai, tačiau užtikrintai judėjo link savo nepriklausomybės. Todėl vengti tarnybos sovietinėje armijoje buvo ne tik gero tono ženklas, bet ir visai paaiškinams siekis. Publika sukosi, kaip kas išmanė. Štai vienam vyrukui iš mūsų aplikos per „savus“ medikus suorganizavome sifilį, kiti susiveikdavo įrašą apie kokią nors psichikos ligą, o štai čių eilučių autoriui ir tų laikų jo artimam prieteliui išvengti negeidžiamų kareiviškų batų padėjo atsitiktinumas.
Vieną rudens vakarą su geriausiu tų laikų prieteliumi blaškėmės po Vilnių – buvome užsidirbę šiek tik pinigų po vienos „chaltūros“ organizuojant kažkokį koncertą, tačiau alus gėrėsi visai neskaniai – ramybės nedavė tie nelemti šaukimai į rusų kariuomenę. Tačiau sprendimas kilo netikėtai. „Pasą turi? Varom į oro uostą.“ – netikėtai tarė mano draugelis. Ir su taksi „Volga“ mes išdardėjome link Kirtimų, kad išsiaiškintume kur link išskrenda artimiausias lėktuvas. O lėktuvas tą naktį skrido į egzotišką Tbilisį, tuomet dar vienos iš „broliškų“ TSRS respublikų sostinę. Tų laikų supratimu, tai lyg ir nebuvo užsienis. Tačiau ten mums pasirodė visai įmanoma ištirpti tarp žmonių, nes žmonėms, kurie net nesvajojo kada nors gyvenime ištrūkti už „geležinės uždangos“ tuometinė Gruzija atrodė kaip pats tikriausias pasaulio kraštas. Nuotykis...
Tbilisyje pinigų mums užteko gal keturioms dienoms. Prisiglaudėme kažkokio instituto studentų bendrabutyje, tačiau valgyti vis vien norėjosi. Kartais pavykdavo padirbėti pas vietos turgaus prekeivius, tačiau jau netrukus supratome, kad tokia situacija ilgai tęstis negali. Buvo gana didelė rizika, kad vietos milicininkai gali patikrinti mūsų dokumentus ir išsiaiškins, kad esame nuo pareigos didžiai tėvynei besislapstantys šauktiniai. Išeitį pasiūlė vienas turgaus prekiautojas: „Važiuokit, bernai, į kalnus. Jūs kitokie, kitaip apsirengę, ilgaplaukiai dar. Baltos varnos jūs čia. Važiuokit į kalnus, mano brolis ten kolūkio pirmininkas, ir pats su savo šeima dar papildomai dirba. Pagalbos jam ten nuolat reikia. Stogą gausit, lova, maisto ir vyno bus.“.
Štai taip tapome pagalbiniais darbininkais mažame Gruzijos kaime. Pinigai buvo kuklūs, darbas – sunkus. Tačiau niekas mūsų ten neieškojo, o mes tuomet pasijautėme... tikrais emigrantais. Žodis „emigrantas“ tais laikais skambėjo visai kitaip. Jis buvo tolimas ir svetimas. Nes emigracija iš tuometinės TSRS buvo praktiškai neįmanoma. Su jaunystės draugu po darbų gerdami naminį gruzinų vyną net išvedėme savotišką teoriją, kad lietuviai bent jau buvo tikra emigrantų tauta – prisiminėme, kad mūsų seneliai dar dvidešimto amžiaus pradžioje plaukė į Ameriką, ne vienus metus dirbo, o tuomet parvykę gimtinėn pirkdavo sodybas, žemę ir ieškodavo sau žmonų. Tai buvo gana įprasta praktika. Beje, ir šiandien aš tai primenu visokiems laisvo darbo jėgos judėjimo skeptikams.
Mūsų patirtis kaime tarp kalnų truko mėnesį. Vėliau į jį užklydo studentų-istorikų grupė iš Tbilisio. Socializacija – dalykas šventas. Mano draugas po kelių vakarų krito į akį žaviai gruzinukei, kuri pasirodo esanti kokio tai partinės valdžios šulo dukrelė. Ji maloniai pakvietė mano draugą (o tuo pačiu ir mane) neribotam laikui pasisvečiuoti didžiuliame bute pačiame Tbilisio centre.
Taip mano likimo draugas geriems trims mėnesiams tapo tipiniu Alfonsu. Na o šių eilučių autorius per naujus pažįstamus gavo fotografo darbą studentų laikraštyje, o kelis vakarus į savaitę visai sėkmingai barškindavo pianino klavišus mažame restorane. Net jaučiu šiokią tokią nostalgiją – tais mėnesiais aplinkui buvo tikrai daug gerų žmonių, naujų įspūdžių, gero maisto ir visai neblogo vyno. Į Lietuvą mes grįžome po keturių su puse mėnesių, Lietuva netrukus paskelbė nepriklausomybę, o mes vaidinome uolius studentus. Taigi, tokia buvo šių eilučių autoriaus pirmoji patirtis ieškant laimės svečioje šalyje. Vėliau darbus svetur prisiminti teko tik praėjus 23-ims metams. Bet apie tai jau kituose rašiniuose.
