Apie tai naujienų portalo tv3.lt aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos atstovas Matas Maldeikis ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius.
Viešojoje erdvėje labai daug vertinimų dėl Europos Komisijos išaiškinimo. Kaip jūs pats vertinate – čia pergalė, pralaimėjimas ar kažkas per vidurį?
M. Maldeikis: Jeigu mes imame Lietuvos nacionalinius interesus, tai aš matau tam tikrą pralaimėjimą, nes Europos Komisija atsitraukė nuo pirminių savo išaiškinimų, kurie buvo padaryti balandžio mėnesį. Mes turėjome aiškius išaiškinimus, kad jokių sankcionuotų prekių tranzitas per Lietuvos teritoriją, kaip Europos Sąjungos teritoriją negalimas.
Dabar mes matome kitokį išaiškinimą, kuris yra teisiškai įdomus – tai gali vykti geležinkeliais, tačiau negali būti paprastu transportu. Tai mes tiesiog turime kažkokią diferenciaciją transportui, kas yra ganėtinai keista, ir tai yra tam tikra politinė abrakadabra, bet Komisija tuo pasižymi. Jie turi gerus teisininkus ir moka, kai reikia, išskaityti taip, kaip jiems patogiau.
Pone Laurinavičiau, vakar rašėte, kad tai yra Lietuvos diplomatijos kapituliacija. Ar šiandien vis dar laikotės tos pačios nuomonės, kad tai yra visiškas pralaimėjimas?
M. Laurinavičius: Na, mes čia dabar tą pralaimėjimą nežinau, kaip pradėsime graduoti, bet kapituliacija šiuo atveju yra, mano įsitikinimu, pats teisingiausias žodis. Todėl aš jį ir pavartojau, tikrai žodžius visada renkuosi labai atsakingai.
Reikėtų pasakyti, kad pirmiausia tai yra Europos Komisijos kapituliacija. Čia ponas Maldeikis teisingai viską sudėliojo. Bet ta Europos Komisijos kapituliacija yra Lietuvos interesų sąskaita – ir tai reikėtų pabrėžti. <...> Šiandien iš premjerės Šimonytės mes girdime, kad mes su tuo sutinkame, mes sutinkame su Europos Komisijos kapituliacija Lietuvos interesų sąskaita. Dar daugiau – Lietuvos suvereniteto sąskaita, nes neapsimetinėkime – tas geležinkelis eina tik per Lietuvą.
Kokią teisinę galią turi pats išaiškinimas? Premjerė Šimonytė sako, kad Lietuvos institucijos turėtų spręsti, ar atsižvelgia į Europos Komisijos išaiškinimą, na ir ketina atsižvelgti. Reiškia, kad tas išaiškinimas kaip ir nėra įpareigojantis?
M. Laurinavičius: Ne. Tiesą sakant, jeigu atidžiai skaitėte arba klausėte, net ir premjerė Šimonytė labai aiškiai paaiškino, ką tai reiškia. Taip, Lietuva turi teisę nesutikti su Europos Komisijos išaiškinimu ir jo nevykdyti. Tada visas klausimas persikelia į Europos Teisingumo Teismą.
Yra dar vienas variantas, kurį, kaip suprantu, Lietuva gali naudoti – vėl atgal grąžinti šitą klausimą į Europos Vadovų Tarybą arba bent jau į ministrų tarybą ir toliau tęsti diskusijas šituo klausimu, nevykdant šito išaiškinimo. Tai nė viena šia galimybe Lietuva nusprendė nesinaudoti, ir būtent dėl to aš dar kartą kartoju, kad tai yra kapituliacija.
Gal Lietuvai vertėtų imtis ar kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, ar perkelti į Europos Vadovų Tarybos lygmenį? Nes dabar panašu, kad nedarysime nieko. Mes tiesiog sutiksime su tuo išaiškinimu.
M. Maldeikis: Sankcijų režimas, apie kurį mes kalbame, yra Europos Komisijos kompetencija. Mes tai visi suprantame. Be abejo, norėčiau tikėtis, kad dar būtų kažkokios diskusijos, ką paminėjo ponas Laurinavičius. Visgi, jei aš sėdėčiau Europos Vadovų Taryboje, man ganėtinai keistai atrodytų, nes kovo mėnesį Europos Vadovų Tarybos išaiškinimas aiškiai sako, kad bet koks sankcionuotų prekių įvažiavimas į Europos Sąjungos teritoriją yra draudžiamas. Šiuo atveju Europos Komisija išaiškino truputį kitaip, negu tai yra Europos Vadovų Tarybos išvadose, kurias ir aiškina šitas sprendimas.
Aš tikiuosi, kad šis klausimas politiškai bus Europos Vadovų Tarybos darbotvarkėje, bet tai turėtų priklauso nuo žmogaus, kuris važiuoja į Europos Vadovų Tarybą.
Ar galima galvoti, kad Lietuvai tiko toks išaiškinimas? Žinome, kad vyko derybos, į Briuselį vyko ir mūsų atstovai, tai ar galima sakyti, kad tas išaiškinimas gavo kažkokį Lietuvos palaiminimą?
M. Laurinavičius: Tai visiškai akivaizdu, kad Lietuva sutiko su tuo, kas buvo priimta. <...> Jeigu Lietuva būtų labai aiškiai pasakiusi savo poziciją, kad mes su tuo nesutinkame, mes to nevykdysime – tada galime eiti į Europos Teisingumo Teismą arba grąžiname šį klausimą į Europos Vadovų Tarybą.
Jeigu tai būtų pasakyta, aš esu 99 procentais garantuotas, kad šitas išaiškinimas dabar nebūtų pasirodęs iš viso. <...> Bet Lietuva sutiko su viskuo ir tai – dar kartą kartoju – deja, bet yra kapituliacija. Šiuo atveju atsakomybę turėtų dalintis tiek prezidentas, tiek Vyriausybė, tiek ir visa Lietuvos diplomatija, nes tai yra visų kolektyvinė kapituliacija.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
