Taip: klijuojam blakstienas, „pučiam“ lūpas, statomės krūtis ir pasaulis kris po kojom... Bet ar tikrai?
Žingsniuodama Vilniaus gatvėmis aš dažnai sugalvoju sau tokią pramogą: bandau įsivaizduoti, kokios iš praeinančių merginų patiktų man, jeigu aš būčiau vyru. Ir prie savo vyro nuolat kabinėjuosi: o šita tau patinka? O štai ana?.. Ne dėl moteriškos baimės, nieko blogo nepagalvokit, o dėl gryno smalsumo ir noro suprasti vyrišką moterų grožio suvokimą.
Meno kūrinys ar masinė psichozė?
Aš žinau moters patrauklumo formulę: geros akys, mielas veidas, pūstos lūpos, geri skruostikauliai – savotiškas transformeris. Nėra nieko išskirtinio, nėra jokio ryškau individualumo. Eilinį kartą prisikabinu prie savo vyro, baksnoju pirštu į blizgųjį moteriškumo idealą: „O tokia patinka?“ Jis jau dvidešimtą kartą kantriai atsako, kad nepatinka. Pažiūriu į akis: atrodo, kad atsako sąžiningai. Jis, pasirodo, domisi šiek tiek kitu moterų tipu.
Atkakliai kabinėjantis man pavyko išsiaiškinti, kad jį domina „...na, vat tokios vat, kad būtų kažkas viduj <...> negaliu paaiškint“. Mano vyras tarė, kad jam svarbu jog būtų individualumas! „Juk kiekvienas žmogus yra gražus ir kai mergina suvokia savo ypatingą grožį bei nesislepia už šablonų, ji tampa patraukli ir ne ką blogiau už tas „šablonines“ vilioja vyrus. Vaikšto visos vienodos! Prižiūrėtos gražuolės juoda aptempta uniforma, atrodančios kaip biorobotai“...
Toks vyriškas požiūris mane šiek tiek nustebino – vis dėlto jis tikrai nestandartinis. Daugumai vyrų vis dėlto patinka tipiniai įvaizdžiai à la Angelina Jolie ir Monica Bellucci. „Ei, neliesk Monikos!“ – dažnai šaukia sutrikę vyrai, bet Juk ji išties yra tokia teisinga, ideali. Kaip tapytojo paveikslas. Kaip eksponatas, besipuikuojantis muziejuje. Net nėr prie ko prisikabint. Neįdomu...
„O tau Jolie patinka? – Neee... Na, o tuomet Bellucci? – Ne... – Kaip tai „ne“?!... Juk Monica Bellucci patinka visiems!“ Mes juokiamės, bet juk tai tiesa. Juk Jums tikrai patinka kažkuri iš minėtos porelės? Jeigu ne – Jūs esate netipiškas vyras, sveikinu.
Grožio mastas
Vienatipiškumas pavadinimu „moteris, kaip paveikslėlis“ įgyja neregėtą mastą. Žiniasklaidos dėka seksualumo įvaizdis klaidina daugybę moterų ir merginų – veidų, kurių net neįžvelgsi dėl kirpčiukų, besidriekiančių žemiau antakių... Belieka grožėtis užpakaliukais, aptemptai juoda medžiaga ir spėlioti – ar šis žmogus yra geras?
Žinau, kad ne visi vyrai tapo žiniasklaidos aukomis. Išliko unikalių pavyzdžių, matančių seksualumą „gyvume“ ir merginos natūralume. Natūralumas visai nereiškia, kad ant veido neturi būti jokios kosmetikos. Merginos „autentiškumas“ ir atvirumas leidžia vyrui patirti gamtinį seksualumą, kuriuo gamta apdovanojo moterį. Kalbu apie seksualumą, sukeliantį norą pasinerti, o ne pasinaudoti... Jaučiate skirtumą?
Beje, aš pastebėjau, kad daugumai moterų taip pat nepatinka vyrai, per daug išpuoselėtomis figūromis ir perdėtai tvarkingi. „Metrai“ – kartais juos taip vadina. Tai taip pat žinomas idealusis tipažas, vėl gi, įstringantis visuomenės sąmonėj dėka žiniasklaidos.
Vyriškas pavyzdys
Kaip tik visai neseniai pastebėjau panašų tipažą Gedimino prospekte: kažkiek vyriškumo, tačiau daugiau metroseksualumo, nepasižyminčio jokiu šarmu. Gan malonus akiai, bet man – per daug įprastas ir nepatraukiantis žvilgsnio. Stovi jis, plepa telefonu prie prekybos centro. Praeidama pro šalį pamačiau porą į jį nukreiptų moteriškų žvilgsnių. Dvi paprastos merginos, einančios priešpriešais, pastebėjo šį išvaizdų visų jų svajonių vyrą, tuoj pat nutilo ir taip „nekukliai“ įsmeigė savo žvilgsnius į minėtą bičiulį, kad man net jų pagailo.
Nežino jos, kad vyrai, atkakliai besirūpinantys savo išvaizda, stiliumi, dantų baltumu ir batų blizgumu, greičiausiai (pabrėžiu, kad ne visi) turi akivaizdžių defektų, liečiančių žmogiškumą. Kai pradėsite su tokiu gyventi, suprasite, ką turiu omeny. Net nežinau, su kuo tai susiję. Vyras (asmeniškai man), skausmingai reaguojantis į savo apdulkėjusius batus, – monstras. Bijau, baidausi, fui... Kas per fetišizmas? Bet koks fanatizmas, liečiantis daiktus, nurodo į šališkumą, didybę ir neadekvačią pasaulio sampratą. Tokį vyrą labai lengvai išgąsdins arba supykdys gyvenimo sunkumai, toks žmogus gali būti piktybiškas arba baikštus. Žodžiu, vėl aš apie vyrus, o viskas prasidėjo nuo moterų... Apskritai, ir man moterys – seksualus (žiniasklaidos požiūriu) objektas, dažnai nesukelia jokių emocijų.
Kiekvienam savo
Gatvėje atpažįstu man simpatišką žmogų pagal rengimosi manierą ir pagal akis. Man labai patinka šioks toks netvarkingumas (kalbant apie aprangą) ir intelektualus žvilgsnis. Beje, pažįstu ne vieną merginą, pritariančią mano nuomonei, t.y. mūsų skoniai yra panašūs, o tai reiškia, kad mūsų daug. Vyrišką patrauklumą aš galiu įvertinti tik bendraudama su žmogumi.
Be abejo, kiekvienam savo. Pavyzdžiui, mano draugei, mėgstančiai juodą aptempiančią „uniformą“ ir verslingos moters stilių, patinka kiti vyrai. Savaime suprantama, kad ir ji patinka kitokiems vyrams, kurie manęs nedomina. Gaunasi, kad ji orientuojasi į savo bendravimo ratą, o aš į savo. Aš su mielu noru „nudirčiau jos kailį“, pašiauščiau jai plaukus, uždėčiau jai ką nors linksmesnio ir spalvingesnio, bet kaip tokiu atveju ji susiras SAVĄJĮ vyrą? Juk tokie vyrai vengs jos. Gaunasi, kad nuo pat pradžių mes patys įkaliname save mūsų pačių įvaizdžiuose. Kažkas yra kalbesnis ir principingesnis, kažkas atpažįstą „savąjį“ žmogų iš tolo pagal languotus marškinius ir gėlėtą rankinę, o vienas mano bičiulis apskritai negali ilgai kalbėti su mergina, kurios veidas jam nėra simpatiškas. Dar vienas netipiškas vyrukas...
