Oskaras Koršunovas su savo pastatymais viešėjo Stokholme jau ne kartą, tačiau pirmą kartą atvyko statyti spektaklio Švedijos teatre, su švedų ansambliu ir kūrybine grupe, išskyrus vieną - kompozitorių. Gintarą Sodeiką bendradarbiauti Karališkasis dramos teatras “Dramaten” pasikvietė iš Lietuvos, Oskarui statant Sarah Kane skandalingąją, tačiau daugelio Europos dramos ekspertų laikomą šiuolaikinės dramaturgijos šedevru pjesę “Išvalytieji”.
Varomoji šio sumanymo jėga - “Elverket” prodiuserė Ulrika Holmgaard, kuri iš ankstesnių OKT gastrolių Stokholme “nužiūrėjo” talentingąjį lietuvių režisierių ir galiausiai kartu su teatro vadovybe pakvietė Oskarą Koršunovą pastatyti spektaklį “Elverket” scenoje. Kelias teatro siūlytas pjeses Oskaras “atmetė” kaip jam neįdomią kūrybiniam darbui medžiagą, tačiau Sarah Kane jį “užkabino”, nes šios dramaturgės pjesę “Išteisintieji” (šved. “Befriad”, o orig. “Cleansed”) kada nors pastatyti jam knietėjo jau seniai. Pasak garsiojo Didžiosios Britanijos režisieriaus Micko Gordono, suvokti ir gerai pastatyti Sarah Kane (28-metė baigusi savo gyvenimą savižudybe 1999 m., spėjusi parašyti 5 pjeses) - ne kiekvieno režisieriaus “nosiai”, tačiau, žiūrėjęs Stokholme (jis tuo pačiu metu statė H. Pinterio “Išdavystę” autentiškame Strindbergo teatre “Intima”) Oskaro K. režisuotą spektaklio peržiūrą, jis pasakė, kad jo anksčiau matytas tos pjesės “originalas”, rodytas “Royal Court” teatre Londone ir sukėlęs šalyje sensaciją arba veikiau skandalą ir moralinę paniką, nublanko prieš OK pastatymą ir pasitraukė užmarštin. Nepaisant per kelias peržiūras alpinėjančios tikrąja to žodžio prasme “abonementinės publikos” (dar juos vadina bandomaisiais triušiais), vis dėlto premjera įvyko spalio 20 d., šeštadienio vakarą, ir spektaklį paliko tik 6 žiūrovai: 4 pensinio amžiaus teatralai ir 2 pakankamai jauni, tačiau silpnų nervų piliečiai, sunkiau atlaikę metaforinę teatro kalbą. Mes pernešame smurtą per televiziją, toleruojame jį kine, net gatvėje, tačiau kodėl kyla toks pasipiktinimas, kai smurtas vaizduojamas teatre?
Žiūrovų šurmulys po spektaklio teatro fojė nesiliovė iki vidurnakčio: įkaitusios diskusijos, aptarimai, o kai kuriems ir košmarai naktį, kai tie, kurie beveik septynias savaites dirbo prie šios medžiagos, toje pačioje scenoje, kur ką tik buvo kerpamas liežuvis, kapojamos galūnės ir vykdomos kitokios egzekucijos, kankinimai ir “nukryžiavimai”. Pjesė “Išteisintieji” yra iš tikrųjų ne apie smurtą, kančią ir žudynes, o apie meilę bei gyvenimą ir kaip šie dalykai sudarkomi. Pjesės “Išteisintieji” veiksmas vyksta institucijoje, kažkas tarp kalėjimo ir psichinės ligoninės. Tinkeris “atstovauja” visoms institucijoms, kurios siekia išlaikyti normalią visuomenę: policija, armija, kalėjimas, psichinė ligoninė, reabilitacijos centras ir t.t. Tie, kurie ten patenka, priversti iškęsti žiaurų testą. Tos institucijos valdovas - Tinkeris (fantastiškas Torkelio Petersono aktorinis darbas), prižiūrintis tvarką ir pačiu žiauriausiu būdu terorizuojantis bei kankinantis - morališkai ir fiziškai tuos, kurie tapo priklausomi nuo jo. Prieš šią tvarką pacientai naudoja vienintelį ginklą - meilę. Dėl meilės jie yra pasiryžę paaukoti viską, pradedant nuo savo lyties iki gyvybės. Pasirodo, kad meilė gali laimėti netgi tokioje nelygioje kovoje. Tame pasaulyje, kurį saugo Tinkeris, meilė trukdo tvarkai, todėl jis naikina viską, kas išreiškia meilę: visos kūno dalys, kurios gali tarnauti meilei - liežuvis, lytiniai organai, rankos, kojos, - išdarkomos. Ir tai yra jo svarbiausia valdžios priemonė - meilės sunaikinimas. Pats Oskaras teigia, kad galima įžvelgti prieštarą tarp galiojančių įstatymų ir meilės: kiekvienas įstatymas, kuris įteisina tvarką, galų gale yra sulaužomas meilės.“Jie atima tavo gyvenimą, neduodami tau mirties” - ši pagrindinė replika leidžia mums suvokti, kokioje vietoje vyksta Sarah Kane dramos veiksmas - niekieno žemėje. Tai gali būti institucijoje ar net veikėjo košmare, galbūt abiejose vietose. Pjesę galima pavadinti modernia antikine tragedija. Antikos dramų konfliktas dažniausiai gimsta iš nepaklusnumo aukštybėms, kurios dažniausiai yra įprasmintos dievų pavidalu. Sarah Kane dramoje aukštybės yra, kaip Oskaras Koršunovas vadina - “normalumo diktatūra”. Pasak Oskaro K., jos poveikis jaučiamas visuomet: žmonės per amžius buvo smarkiai baudžiami už nusižengimą prieš normas ir paradoksas, jog normalumas apsaugomas iškrypusiomis priemonėmis, smurtu, kankinimais ir žudymais, kurios esą turi pedagoginę funkciją. Oskaro K. manymu, pjesė nėra žiauri dėl savo brutalumo, o dėl būdo ieškoti teisybės. Jo manymu, tiktai sąmoningai mylėdami išvengiame būti vadinami idiotais ir tai yra žiauru. Iš tiesų žiauru yra tai, kad mes esame priversti amputuoti savo jausmus tam, kad neperžengtume tam tikrų ribų.
Pjesės “Išteisintieji” institucijoje atsiranda mergina Grace, ieškanti savo brolio Grahamo, kuris mirė nuo per didelės dozės. Jų meilė yra stipriai iškrypusi, ji dėvi ne tik brolio drabužius, bet ir panorsta nešioti jo lytinius organus. Šis vaidmuo yra įdomus dėl identiteto bei lyties problematikos, taip pat ryšio tarp gėjų poros - Carlo ir Rodo. Kitas meilės ryšys, kuris primena sūnaus - mamos situaciją, vystosi tarp Grace ir Robino. Ji mokina jį skaičiuoti, o kai jis suskaičiuoja, kiek dienų liko praleisti šioje institucijoje, Robinas nusižudo. Be to, Tinkeris užmezga sadistinius santykius su prostitute, kuri, jis įsivaizduoja, yra Grace. Visi šie “meilės pacientai” netelpa į jokius “normalius diktatūros” rėmus.
Šiaip ar taip, “normalumo diktatūra” galioja visose visuomenėse. Viena iš pagrindinių temų Naujajame Testamente gali būti paaiškinama taip: įstatymas yra teisingas, tačiau jei jis nesuteikia laisvės, reikia jį pakeisti ne vadovaujantis anarchija, o meile.
Įsitikinau, kad šis spektaklis “supurto” kiekvieną, net surambėjusią, sielą, kad ji negali likti abejinga tam, kas vyksta ne tik spektaklyje, bet paraleliai ir pas mus, čia pat už lango, net mintyse.
Svarbiausias Švedijos dienraštis “Dagens Nyheter” (09.19). Calle Pauli savo straipsnyje “Norintis išlaisvinti mus nuo išankstinių nuostatų”, pasirodžiusiame prieš premjerą, rašė: “Oskaras Koršunovas dažnai vis sugrįžta prie kartų priešiškumo: ne prie jaunų ir senų, greičiau prie kuriančių ir naikinančių kartų. Kuriančioji karta visada yra priversta laikytis egzistuojančių tradicijų ir tai yra pagrindinis konfliktas. Jo manymu, kolektyvo psichologija labiausiai išryškėja teatre. Mažesnė žmonių dalis, aktoriai, reaguoja prieš didelę žmonių grupę, kurie čia ir dabar vertina tai, ką jie mato. Žiūrovai, didžioji žmonių dalis, teisiant “pavirsta” nesąmoningais normalumo atstovas. Kiekvienas kolektyvas tampa kategorišku. Moraliniai klausimai yra aktualesni ir labiau įstringa teatre negu kur kitur. Teatras yra dabartis, tačiau tai neužtikrina aktualumo repertuare”.
Švedijos didžiausias vakarinis laikraštis “Aftonbladet” (09.21). Kritikas Claesas Wahlinas savo recenzijoje “Pilietė Kane” rašė: “Būdą, kuris apibūdina lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo bekompromisį Sarah Kane pastatymą “Išteisintieji”, galima būtų pavadinti kautynių instaliacija. Peterio Lundquisto baltas, plytelėmis išklotas kambarys labiausiai primena lavoninę - su skrodimo stalu bei šviežiai iškastu kapu. Vaidmenų atlikėjai landžioja iš sienų, slankioja išdidinti jų siluetai, o garsas vis aštrėja ir išsikreipia. Pastatymas yra galingas, bet kartu ir hipnotizuojantis, o įspėjimas dėl žiaurių scenų yra visiškai pagrįstas. Čia galime pajusti graikiškų tragedijų iškreiptą meilę, Tituso Andronicuso rankų bei liežuvio kapojimą, heroino injekciją į akį bei kitus pavyzdžius to, kas iš tiktųjų vyksta pasaulyje. Koršunovo stiprybė yra ta, kad jis pjesei suteikia pamokamąjį pagrindą, jausmą, jog esame mitologiniame pasaulyje, kur dominuoja jėgos, didesnės už mus pačius. Čia taip pat atrandame gražių sceninių sprendimų, metaforas, besišliejančias tarp realizmo ir poezijos. Galvoti galima ką nori apie pilietę Sarah Kane, tačiau Švedija vis dėlto sulaukė pastatymo, kuris yra vertas jos kūrinio”.
Svarbiausias Švedijos dienraštis “Dagens Nyheter” (09.21) išspausdino vieno geriausių švedų teatro kritikų Leifo Zerno recenziją “Viena iš gražiausių mūsų laikmečio maldų”, kurioje aukštai vertina režisieriaus darbą:
“Stebėti Sarah Kane pjesę yra lyg įeiti į psichozę ir ten užtrukti visas 100 minučių. Pirmiausia leiskite man pripažinti, jog Oskaro Koršunovo pastatymas yra menas, atliktas tokiu aukštu techniniu lygiu, kad dauguma ankstesnių to paties žanro bandymų atrodo kaip saviveikla. Koršunovo atvejis siejamas su daug senesne tradicija ir galimas suprasti tik žinant religinį kontekstą apie sąžinę, kančią ir susitaikymą. Čia dega pragaro ugnis kaip Hieronymus Boscho siurrealistinėse vizijose ir kai Andreasas La Chenrdiere, vaidinantis švelniai it kačiukas, galų galia atsiduria molio karste su nukirstomis rankomis ir kojomis, neabejotina, kad jis yra Kristaus simbolis.
Koršunovas sugeba išreikšti psichologinius jausmus haliucinacijomis. Dencikso veidrodis yra padidinimo stiklas, kuris leidžia jo akiai įsiskverbti į žiūrovo fantaziją, ir jeigu mums ir netenka pamatyti adatos, pakanka išvysti kojų traukulius aplink Tinkerio kūną (kuris Grahamui suleidžia per didelę dozę į akį, - aut. past.), tam kad visais jutimo organais išgyventume tai, kas vyksta.
Galime džiaugtis, jog Švedijos nacionalinė scena gali parodyti taip giliai įprasmintą ir kolektyviškai sulydytą svarų dramaturgės, kuri parašė vieną iš gražiausių šiuolaikinių maldų, pristatymą.”
Antrame pagal dydį Švedijos dienraštyje “Svenska Dagbladet” (09.23) pasirodė kito garsaus švedų kritiko Larso Ringo recenzija “Meistriškas balansavimas tarp metaforos ir bjaurasties”. Jis rašo:
“Pjesėje galima įžvelgti stipriai religinių bruožų. Tinkeris gali būti interpretuojamas kaip tamsos dievas, Carlas - kaip Kristus, žeminamas ir niekinamas. Grace yra Indros dukra, kuri ateina su meile it dovana, tačiau ji sunaikinama. Grace reiškia malonę.
Scena vaizduoja daug prasmių turintį kambarį simboliniame universitete. Scenografas Peteris Lunquistas sukūrė kambarį iš baltų plytelių. Scena yra “papuošta” skrodimo stalu, po kuriuo tūno kapas, ir biuru, kur Tinkeris diktuoja savo galią. Baltų plytelių sieną naudojama įvairioms projekcijoms: saulėgrąžų, narcizų puokštei, kraujo dėmėms bei žiurkėms. Žiaurumas ir estetika tampa kontrapunktiška kokybe.
Oskaras Koršunovas meistriškai balansuoja tarp metaforų ir bjaurasties. Dalis teksto išimta, kaip ir kelios žiaurios scenos. Tekstas ir garsas palengva auga, kartais iki neįmanomo apsikęsti.
Spektaklis pasižymi aukšta vaidinimo kokybe bei choreografiškais, fiziniais skausmo bruožais. Visas ansamblis sužavi, o per sugebėjimą komunikuoti be žodžių pasiekiamas Noreno lygis.
“Išteisintieji” yra visiška distopija, vieta tarp privataus ir visuomeninio smurto. Pjesė yra lyg Foucault esė, tačiau ji taip pat yra apie meilę. “Išteisintieji” gali vadintis išvalytieji, panašiai kaip katarsis. Žinoma, kad Koršunovo pastatymas gali būti interpretuojamas ir taip: kad juoda gyvenimo išraiška tokia liūdna metafora, jog ką tik atskleista tikrovė gali vis tiek būti suprasta kaip galimybė ar viltis.”
Laikraštyje “Stockholms Fria Tidning” Evgeni Gloukharev apie šį spektaklį savo recenzijoje “Kai teatras būna geriausias” rašo:
“Sara Kane parašė žiaurią pjesę. Oskaras Koršunovas pastatė žiaurų spektaklį. Tai vaidinimas ne tik apie kankinimus, skausmą ir kančią. Šis pastatymas yra ir apie meilę bei jos nenugalimą jėgą. Štai čia ir yra tikrasis teatras, teatras, kai jis yra geriausias.
Norėčiau pabrėžti, kad Koršunovo pastatymas, kalbant apie jo vizualinę pusę, yra tokio lygio, kokio dar niekada nebuvo švedų scenoje. Pakanka paminėti vieną epizodą, kai vyksta lyčių pakeitimo aktas. Tai išreiškiama grynai simboliškai, tačiau žiūrovas priverčiamas “įsigyventi” į tai, kas vyksta, kad net atrodo, jog dalyvauji šioje operacijoje iš tikrųjų. Būtent tai apibūdina Koršunovo stilių, kaip jis pats vadina “trečioji dimensija”.”
Visa Švedijos kritika akcentavo savo recenzijose ne tik puikų režisūrinį darbą, bet ir meistriškai sukurtus aktorių vaidmenis, įvertinant galingą ansambliškumo jėgą ir neeilinį aktorių atsidavimą bei fantaziją. Oskaras pabrėžia, kad “Išteisintieji” reikalauja iš aktorių ir fantazijos, ir stiprios aistros. Jo manymu, tai nėra lengvai vaidinama pjesė: tekstas yra labai lakoniškas, aktoriai turi būti it sportiniai automobiliai - didinti greitį ir pasiekti maksimalų per kelias sekundes. Ir išties aktoriai “patapo sportiniais automobiliais” ir sukūrė labai stiprius vaidmenis šiame spektaklyje. Visas ansamblis vertas gražių komplimentų. Dar vykstant kūrybiniam procesui teko kalbėtis ne su vienu šio pastatymo aktorių ir visi lig vieno tvirtino, kad dirbti su Oskaru Koršunovu ir prie tokios sunkios kaip Sarah Kane medžiagos buvo nepaprastai įdomu ir naudinga. Šis pastatymas pareikalavo iš aktorių nemažai protinių, dvasinių ir fizinių pastangų: aktoriai patys prašydavosi papildomų repeticijų savaitgaliais, už kurias jiems niekas nieko nemoka, be to, tą jie turėdavo daryti slapčia nuo “profsąjungos”, kuri griežtai draudžia tokias iniciatyvas. Todėl vertinu tokią aktorių iniciatyvą kaip retą fenomeną Švedijos instituciniame teatre, kuris yra tartum savotiškas bandymas pabėgti nuo “normalumo diktatūros”. Darbas su Oskaru ir “Išteisintaisiais”, pasak aktorių, nepaprastai stimuliavo jų kūrybinius ieškojimus, skatino jų maksimalų atsidavimą bendram tikslui, poreikį asmenybės ugdymui ir atsakomybės jausmo stiprinimui. Bet turbūt svarbu ne tik, kad jie gerokai “ūgtelėjo” aktorinio meistriškumo prasme, bet visų pirma kaip žmonės, kaip asmenybės. O tuo rūpinasi juk ne visi režisieriai.
Sarah Kane yra ne kartą pareiškusi, kad teatras nėra savarankiška jėga, turinti poveikį visuomenei, tačiau visuomenės dalies, jos narių požiūrio į pasaulį atspindys. S. Kane dramaturgija yra tiesiog tokių atspindžių perteikimas, kurie normaliai laikomi kuo toliau nuo scenos.
Kad pjesė sukėlė šurmulį - to reikėjo ir laukti (moraliniai klausimai teatre “įstringa” labiau negu kur kitur). Dabar galima konstatuoti faktą, kad Oskaro Koršunovo ir Švedijos Karališkojo teatro meno vadovo drąsa imtis tokios pjesės pastatymo vis dėlto “atsipirko”. Juk labai retai kada nutinka, jog Švedijos kompetentingiausi teatro kritikai banginiai išnagrinėjo ir įvertino pastatymą tik gerai, visi be išlygų. Tai reikšmingas įvykis, pratęsiantis auksines krepšinio karštligės nuotaikas, įvykis ne tik Stokholme, bet ir Švedijoje.
Nors režisieriui juk svarbu pats kūrybinis procesas, kiek mažiau rūpi kritikų vertinimai. Paklausiau Oskaro Koršunovo, ar darbas buvo prasmingas, ar jis davė ką nors jam kaip režisieriui, o jis atsakė: “Aš gavau pilną satisfakciją kaip menininkas, atradau kažką naujo savo kūryboje ir galiausiai turiu pripažinti, kad dėl spektaklio negėda ir kažin ar būčiau pasiekęs tą patį rezultatą, jei šią pjesę būčiau statęs Lietuvoje, net ir su savo kolektyvu”.
www.akiraciai.lt
