Kai beveik prieš šimtą metų Henry V. Poor paviešino savo asmeninius JAV geležinkelių įmonių vertinimus, niekas netikėjo, kad tai peraugs į didžiulę reitingavimo pramonę. Nieko nebestebina Amerikos vertybinių popierių komisijos (SEC) paviešinti didžiųjų reitingavimo agentūrų analitikų privatūs elektroniniai laiškai, kaip kad: „Tikėkimės, jau būsime pensijoje, kai kortų namelis sugrius...“. Nenuostabu, kad tiek tarp smulkių, tiek tarp stambių investuotojų kyla vis daugiau nepasitikėjimo reitingų žvaigždutėmis ar raidelėmis.
Didžiosios reitingavimo agentūros „Moody‘s“ ir „Standard and Poors“ susilaukė kritikos, kai pavėluotai reagavo į nekilnojamo turto krizę. Turbūt geriausias pavyzdys yra JAV investicinio banko „Bear Stearns“ gelbėjimo operacija šių metų kovą. Analitikai vienareikšmiškai teigia, kad kredito įstaigos reitingo sumažinimas nuo A iki BBB (kas vis dar reiškia, kad emitento mokumas yra patenkinamas) – pavėluotas. Juolab, kad pats bankas dieną prieš tai prabilo apie likvidumo problemas.
Naujausia studija Vokietijoje teigia, kad privatūs investuotojai reikalauja iš valdžios griežtesnės kontrolės reitingavimų agentūroms. Savikontrolės neužtenka, teigia studiją atlikusi turto valdymo įmonė. Apklausti - 73 stambūs investuotojai, kurių bendras turtas siekia 315 milijardų eurų. Daugiau nei 95 procentai apklaustųjų pasisakė už kontrolės reitingavimų agentūroms griežtinimą.
Rezultatas tikrai stebinantis. Didieji bankai bei investicijų valdymo bendrovės į šią apklausą reagavo priešingai ir teigė, kad rinkų reguliavimas yra kaip tik per aštrus. Daugiau nei 65 procentai apklaustųjų dalį kaltės dėl finansinės krizės priskiria ir didžiausiems reitinguotojams. „Standard and Poor's“, „Moody's“ bei „Fitch“ kritikuojamos dėl to, kad stambiausių kredito institutų reitingus pakeitė krizei jau prasidėjus.
Atrodo, pamažu reaguoja ir Europos Sąjunga, tiksliau Europos Komisija. Ši savo išvadas, kas ir kaip turėtų kontroliuoti reitingavimų agentūras, žada pateikti jau šį rudenį. Spėliojama, kad tai galėtų daryti jau egzistuojanti vertybinių popierių priežiūros komisija CESR („The Committee of European Securities Regulators“) arba tam specialiai kurs atskirą ES kontrolę.
Šiais neramiais laikais analitikai pataria nespręsti apie emitento mokumą vien tik iš reitingavimo agentūros žvaigždučių ar raidelių. Rinkoje egzistuoja ir kitų instrumentų, nusakančių apie skolininko patikimumą. Vienas iš jų yra taip vadinamas kredito nevykdymo apsikeitimo sandoris („Credit Default Swap“). Tai savotiškas draudimo polisas, dengiantis kredito nevykdymo riziką.
Sakykime, kad kažkokios įmonės CDS sudaro 0,80 procentų. Tai reikštų, kad skolintojas, norėdamas apsidrausti nuo skolininko (t.y. įmonės) nemokumo turėtų trečiam asmeniui mokėti 0,80 procentų nuo bendros sumos. Paprasčiau šnekant, kuo CDS mažesnis tuo geriau. Grįžtant prie „Bear Stearns“ istorijos, investuotojai galėjo jau nuo 2007 m. vidurio stebėti CDS drastišką kilimą, arba kitaip tariant banko patikimumo tarp investuotojų kritimą.
Kylant pasiūlai investicijų srityje, atsiranda ir paklausa naujiems reitingams. Vis populiarėjant investicinių fondų reitingams, atsiranda naujos mados, pavyzdžiui, kontraversiškų nuomonių rinkoje susilaukiantys išvestinių finansinių priemonių reitingai. Vieni teigia, kad išvestinių finansinių produktų reitinguoti negalima, nes tai tik pavadinimas ir sako - yra tik išvestinės priemonės, priklausančios nuo kažkokios bazinės vertės.
Reitingavimo agentūros atšauna, kad žinant produkto struktūrą bei bazinę vertę jį lyginti su panašiais produktais nėra nieko blogo, juolab, kad reitingas jokiu būdu nėra signalas pirkti ar parduoti.
Įdomu, kada panašūs reitingai pasieks ir Lietuvą. Produktų gausybės neturime, tačiau jų yra užtenkamai. Labiausiai reitingavimui tiktų investiciniai fondai bei su akcijų rinkomis susietos obligacijos.
