Visur pasaulyje egzistuoja politinės dinastijos, kurios tęsiasi per kelias kartas, ir jau pats gimimas tokioje šeimoje garantuoja tam tikrą politinį žinomumą ir pranašumą prieš “individualiai” dalyvaujančius politikus. Iš vienos pusės galima piktintis politikos dalyvių tokiomis nelygiomis išankstinėmis galimybėmis, tačiau iš kitos pusės politinės giminės atstovai rinkėjui suteikia patikimumą ir tikėjimą ankstesnių kartų veiklos tęstinumu. Čia mes kalbame ne apie monarchinį paveldimumą, bet apie demokratiškai renkamus politikus. Žinomiausios politinės dinastijos pasaulyje yra Gandžių giminė Indijoje ir JAV Kenedžių klanas. Pastaraisiais metais įsigalėjo ir Bušų šeimyna.
Lietuvoje irgi gausu šeimyninio dalyvavimo pavyzdžių, ypač mažesniuose gyventojais rajonuose ir mažesnėse partijose. Iš žinomesnių pavardžių: Garbaravičiai, Čekuoliai, Buinevičiai, šiemet Kaune kandidatuojantys tėvas skulptorius Stasys ir sūnus aktorius Ridas Žirguliai, Seimo narys Rimantas Smetona, linkęs pabrėžti sąsajas su žymiuoju diktatoriumi.
Visgi didžiausia šių Savivaldybių rinkimų politinių dinastijų intriga nusimato neakivaizdžioje dvikovoje dėl svarbiausios Lietuvos mero kėdės. Ir joje visu smarkumu kausis bene ryškiausios pastarojo laikotarpio politikų dinastijos: Paleckiai ir Kupčinskai.
Algirdas Paleckis pasiryžęs tapti Vilniaus meru kaip populiariausios kairiosios partijos (LSDP) kandidatas, Andrius Kupčinskas kandidatuoja į Kauno merus populiariausios dešiniosios partijos (TS) sąrašo pirmoje pozicijoje.
Kurio miesto mero kėdė svarbiausia Lietuvai?
Tikriausiai, daugelis mane išjuoks už tokį klausimą. Kas gali konkuruoti su sostine ir didžiausiu šalies miestu? Su jo kultūriniais, finansiniais ir politiniais įvykiais? Iš principo nesiginčydamas, norėčiau pažvelgti į tai ir kitu rakursu.
Perfrazuojant nevienareikšmiškai pagarsėjusio KT pirmininko Egidijaus Kūrio posakį, kad be konstitucinės raidės yra ir konstitucinė dvasia, pažiūrėkime – ką mums sako valstybės ir tautos dvasia.
Yra toks nepatriotiškas sąmojis, kad lietuvių žemė – tai, Žečpospolitos laikais nespėjusių sulenkėti ir sovietmečiu nespėtų surusinti, mužikų kraštas. Yra dar vienas nepatriotiškas sąmojis, kad Lietuvoje yra tik pusantro miesto: Vilnius ir šiek tiek Klaipėda, o Kaunas yra viso labo didžiausias Lietuvos kaimas. Įvertinus įvairius lenkiškuosius, rusiškuosius ir vokiškuosius atspalvius, galima būtų suteikti Kaunui ne tik laikinosios, bet ir tautinės sostinės titulą. Arba pagal nušalintojo prezidento aplinkos įvestą terminologiją skambėtų – “Kaunas yra runkelių sostinė”.
Taigi, koks meras turėtų labiau rūpėti etniniam lietuviui: Vilniaus ar Kauno? Ir pagal kurį miestą spręsti lietuvišką pasirinkimą?
Kandidatų seneliai
Apie žurnalistą, stojusį pirmosios okupacinės vyriausybės priekyje, yra prirašyta ir prikalbėta pakankamai daug. Vienų šlovinamas, kitų nekenčiamas ir įvardinamas visų laikų didžiausiu Lietuvos išdaviku. Visgi panašu, kad gyvenimo pabaigoje Justas Paleckis juto šiokią tokią graužatį dėl savo naivaus 1940 m. pasirinkimo.
A.Kupčinsko senelio Juozo politiku, tikrąja to žodžio prasme, pavadinti negalima, tačiau jo užimamas postas pokario laikais be politinės valios buvo neįmanomas. Gyvenime būdamas talentingu gydytoju ir mokslininku, J.Kupčinskas buvo paskutinis trumpai pokaryje egzistavusio Kauno Universiteto rektorius (1947-50 m.) ir pirmas Kauno medicinos instituto direktorius (1950-53 m.).
Kandidatų tėvai
Justas Vincas Paleckis be didelio blaškymosi sekė savo tėvo partinėmis pėdomis ir tapo įtakingu TSKP funkcionieriumi. Nepriklausomybės akto signataras, po atgimimo užsiregistravo į K.Antanavičiaus-A.Sakalo socialdemokratų partija, tačiau galiausiai kartu su visa partija ir jos pavadinimu grįžo į savo motininę LDDP. Šiuo metu yra europarlamentaras nuo jungtinės LSDP partijos, kas dažnai gali reikšti ne karjeros viršūnę, bet išeliminavimą iš Lietuvos politinio gyvenimo.
Ryto Kupčinsko politinė karjera prasidėjo su atgimimu. Sąjūdietis iki kaulų smegenų. Ilgametis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas, daugkartinis Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, 1996-2000 m. ir nuo 2004 m. Seimo narys.
Jeigu J.V.Paleckis yra labiau praeities politikas, tai R.Kupčinsko perspektyvos yra šviesesnės. Kai kas jame netgi įžiūri vieną iš nedaugelio TS narių, kuris galėtų patekti bent į antrą 2009 m. prezidentinių rinkimų turą kaip Sąjūdžio, o tuo pačiu ir TS, kandidatas. Tam galėtų pagelbėti ir iki šiol nepriekaištinga reputacija, ir kažkiek lozoraitiška inteligencija. Ta proga netgi pajuokauta, kad, jei konservatoriai Kaune būtų pasekę kitų partijų naudojamais vardiniais šūkiais ir į rinkimus eitų su šūkiu “Už Kupčinską!”, tai prezidentiniuose rinkimuose Kaune galėtų panaudoti tuos pačius transparantus.
Kandidatų panašumai ir skirtumai
Algirdas Paleckis ir Andrius Kupčinskas yra pakankamai panašūs. Abu jauni ir perspektyvūs, abu savo partijų miesto skyrių pirmininkai, abu susiduria su vyresnių partijos kolegų priešprieša, abu savo aplinkoje kuria sąžiningo politiko įvaizdį, abu laimėjo bent vienus rinkimus (A.Paleckis – Seimo narys, A.Kupčinskas – dviejų pastarųjų kadencijų Kauno savivaldybės tarybos narys).
Yra ir skirtumų. A.Kupčinskas neblogai žaidžia krepšinį ir važinėja dviračiu, A.Paleckis rašinėja agitacinius straipsniukus internete ir, kaip neseniai supratome, gražiai dainuoja.
A.Kupčinskas tyliai ir nuosekliai veda savo agitaciją, A.Paleckis daro išraiškingą rinkiminį šou.
A.Kupčinskas randa atramą miesto bendruomenėse, A.Paleckis gerai jaučiasi media aplinkoje (taip pat ir jo brolio nuopelnas).
A.Kupčinskas eina į rinkimus kaip vedantysis bloko TS-LS kandidatas, A.Paleckis savo bloke labiau kandidatuoja po Artūro Zuoko sparnu, nors agitacijoje šaukiama beveik priešingai.
Jau iki rinkimų A.Paleckis spėjo nelabai sėkmingai pasižymėti keliais aspektais. Pirma, jis yra Seimo narys, o tokiu atveju kandidatavimas į savivaldybių tarybą dažnai baigiasi veidmainiškai (negavęs mero kėdės, kandidatas atsisako ir tarybos nario mandato). Antra, su savo rinkimine daina A.Paleckis spėjo sukelti autorinių teisių konfliktą. Trečia, dažniausiai savo politinėse publikacijose A.Paleckis prisistato kaip Seimo narys, vis kažkaip nutylėdamas savo partinę priklausomybę. Ir ketvirta, iš socialdemokratų stovyklos mus pasiekiantys ir tarpusavyje prieštaraujantys, pareiškimai apie bendradarbiavimo su A.Zuoku galimybes niekaip neprideda pasitikėjimo A.Paleckio nuostatų aiškumu.
Dar vienas skirtumas yra dinastijos našta. Jeigu A.Kupčinskas, nepaisant savo giminysčių, faktiškai yra vienas kandidatas iš daugelio, tai A.Paleckis jau savaime – gana kontroversiškas kandidatas. Iš vienos pusės netgi visiškai pilkas žmogus gali sėkmingai rinkti populiarumo balus dėka savo įžymiojo senelio, iš kitos pusės visgi naudojimasis šia senelio kolaborantiška šlove yra diskretiškas politinės kultūros klausimas.
Galimybės
Trumpai tariant, A.Kupčinsko galimybės tapti meru didesnės. Aš jam duočiau 30-40 % tikimybę, kai A.Paleckiui nenorėčiau duoti daugiau 10-15 %.
Kas gali sutrukdyti A.Kupčinskui tapti Kauno meru?
Pirma, žemi TS procentai, nors Kaune tai ir sunkiai įsivaizduojama. Antra, K.Starkevičiaus, kuris yra antras konservatorių sąrašo numeris, išreitingavimas į pirmą poziciją. Trečia, kaip ir visada negaunant absoliučios daugumos, ženkliausia kliūtis – kitų partijų susitarimai (LiCS, LSDP, DP, NS, gal ir LD).
Kas gali sutrukdyti A.Paleckiui tapti Vilniaus meru?
Nors LSDP Vilniaus kandidatų sąraše ir nėra lygiaverčio A.Paleckiui konkurento, galinčio jį išstumti iš pirmos pozicijos, tačiau Vilnius nėra tokia atrama socdemams, kaip kad Kaunas – konservatoriams.
Dar didesnė kliūtis – kitų partijų sandėriai. Netgi sėkmingiausios sąjungos su liberalcentristais atveju, vargiai galima įsivaizduoti, kad A.Zuokas klusniai užleistų jaunajam A.Paleckiui mero postą ir taptų jo lojaliu pagalbininku. Ne ką daugiau vilčių būtų ir derantis dėl mero posto su Kęstučiu Masiuliu.
Viskas gali verstis kiekvieną dieną, bet šiuo momentu A.Kupčinskas reikalingesnis Kaunui, negu A.Paleckis Vilniui.
