Praėjusią savaitę iš vizito Irake grįžęs Lauko (sausumos) pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius prakalbo apie tai, jog Lietuvoje būtina įsteigti „karštų pamokų“ (geriau žinomą kaip „lessons learned“) centrą. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog generolas jau ne pirmą kartą išsakė tokias mintis. Tačiau turbūt nelabai kas nori klausyti tokių jo idėjų, jeigu tenka jas kartoti iš naujo.
Kalbant apie pačią tokio centro idėją, reikia pasakyti, jog idėja yra puiki. Kaip jau minėjo pats Lauko pajėgų vadas, teroristai nuolat keičia savo kovos metodus. Šioje situacijoje Lietuvos ir kitų valstybių kariams būtina sugebėti operatyviai į tokius pokyčius reaguoti, koreguoti savo kovines taktikas ir t.t. Siūlomas „karštų pamokų“ centras kaip tik tai ir leistų daryti.
Tačiau tokiu atveju kyla klausimas: kodėl tokio centro idėja neiškilo anksčiau? Jau trys metai, kai lietuvių kareiviai tarnauja Irake, tuoj bus metai, kai Lietuva vadovauja provincijos atkūrimo grupei Afganistane. Kaip mes anksčiau paruošdavom savo karius? Žinoma, buvo kažkoks minimalus informacijos keitimasis. Tačiau sisteminio, struktūruoto darbo šia linkme nebuvo.
„Karštų pamokų“ centro kūrimo istorija gali būti puikiu lakmuso popierėliu, kuris parodo, kokia situacija yra susiklosčiusi Lietuvos krašto apsaugos sistemoje (KAS).
Pirma mintis, išgirdus apie pasiūlymą steigti „kraštų pamokų“ centrą, buvo apie karių rengimo įstaigas. Ko jau ko, bet mokymo įstaigų KAS netrūksta. Tačiau kažkodėl nė viena iš jų taip ir nesugebėjo tapti „karštų pamokų“ centru. Gal paprasčiausiai nebuvo poreikio arba nematyta prasmės tokio centro kūrime. Juk tokio centro egzistavimas gali tapti tuo akmeniu, kuris gali paskandinti tokias institucijas kaip Karo akademija ar Mokymų ir doktrinų valdyba.
„Karštų pamokų“ centre turėtų dirbti laibai aukštos kvalifikacijos karininkai, kurie turėtų išmanyti naujausias tendencijas karyboje: pradedant technologijomis ir baigiant koncepcijomis. Tačiau, nepaisant didžiulių lėšų, kurios yra skiriamos Karo akademijai, reikia pripažinti, jog tokių dalykų pas mus nėra mokoma. Būsimi karininkai mokomi kasti apkasus miške ir ruoštis Antrojo pasaulinio karo tipo karui, užuot studijavę mūšio mieste, kalnuose ar dykumoje taktiką. Negalima sakyti, jog nėra mokoma ir tokių dalykų, bet visgi daugiausiai dėmesio yra skiriama Šaltojo karo laikų karybai.
Taigi karininkų, tinkamų generolo A. Pociaus siūlomam centrui, Lietuva faktiškai neruošia. Tačiau čia tik viena medalio pusė. „Karštų pamokų“ centras teiktų pasiūlymus, kaip koreguoti mokymų programas, procedūras. Šiuos pasiūlymus turėtų įgyvendinti Mokymų ir doktrinų valdyba (MDV). Tačiau ir šioje vietoje norisi suabejoti, ar šis KAS padalinys sugebėtų susidoroti su tokiu darbu. Juk faktiškai, būdama institucija, atsakinga už karių rengimą, MDV turėjo seniai įkurti „karštų pamokų“ centrą, tačiau to nepadarė. Ir ko reikėtų tikėtis iš įstaigos, kuri iki šiol nesugebėjo parengti svarbiausių kariuomenės doktrinų, nors tai yra tiesioginė jos funkcija.
Galiausiai „karštų pamokų“ centro pavyzdys mums parodo, koks Lietuvoje egzistuoja požiūris į karinę reformą. Tokio tipo centrams kitose Vakarų valstybėse yra skiriamas didžiulis dėmesys. Kai kur jie yra vadinami laboratorijomis. Tokiuose centruose sugalvotos koncepcijos, idėjos yra tikrinamos realiame mūšyje. Po to jos vėl yra peržiūrimos, tobulinamos. Kaip tik tokiuose centruose ir gimsta šiuolaikinė karinė teorija.
Šiuo atveju Lietuva, laikydama karius Irake, Afganistane, Kosove, turi galimybę kurti bei tikrinti lietuvaičių sugalvotas karines naujoves. Juk reikia atsiminti tai, jog stipri kariuomenė – tai ne tik geras karių parengimas ar puikūs ginklai. Ne mažiau svarbu yra ir tai, kaip visa tai bus panaudota mūšyje, o tai jau priklauso nuo to, kokiomis karinės taktikos koncepcijomis vadovausimės. Būtent to Lietuvai kaip tik ir trūksta. Karių fizinis parengimas yra geras. Ginkluotė, atsižvelgiant į mūsų finansines galimybes, yra gera. O tos, kurios neturim, mums duoda sąjungininkai. Tačiau visa tai bus perniek, jeigu nežinosime, kaip visa tai panaudoti.
Tai, kad Lietuva nesugebėjo per tiek laiko sukurti „karštų pamokų“ centro, puikiai parodo, jog kaip ir daugelyje sričių mes sugebam perimti tik formą, o turinio – ne. Kokia nauda iš kariuomenės, kurios struktūra atitinka naujausias karybos „madas“, tačiau kuri vadovaujasi pasenusiomis karinėmis koncepcijomis?
Todėl reikia sveikinti idėją kurti „karštų pamokų“ centrą. Geriau vėliau negu niekada. Tačiau būtina stengtis, jog ji netaptų tik dar viena eiline įstaiga, kuri suryja daug finansinių lėšų, o pridėtinės vertės beveik neduoda.
Straipsnyje panaudotas nuotraukos iš Krašto apsaugos ministerijos tinklapio (www.kam.lt) fragmentas.
