Man atrodote, kad esate aktualus. Kaip pats save įvardintumėte?
Nepritarčiau. Daugiausia turiu istorinių pjesių, o šiuo metu, taip, pristatau naujienas atitinkantį kūrinį. Menininkai, kaip ir visi žmonės, negali užsidaryti tarp keturių sienų, užmerkti akis ir nematyti to, kas vyksta pasaulyje. Apie aktualius dalykus ne tik norisi, bet ir reikia kalbėti. Spektaklis „Didis blogis“ turi būti aktualus, nes kitaip būtų beprasmis.
Ivaškevičius jau yra tarsi gero, supurtančio kūrinio, knygos ženklas.
Aš ne tiek daug kuriu, kaip kitiems atrodo. Teatre ši pjesė atsirado po keturių metų pertraukos, tad dažnas galėjo mane pamiršti. Mano tikslas yra iš temos ištraukti visumą, o priori visuomenės nuomonė manęs negali taip paveikti.
Bet žinote, kad susilauksite komentarų?
Jei bijosi komentarų, tada sėdėk namie ir rašyk dienoraštį. Sėkmė atsiranda, kai yra labai daug skirtingų nuomonių - jei visiems patinka, kūrinys bus labai trumpalaikis reiškinys.
Manoma tiesa, jog žmonės į teatrą eina pabėgti nuo kasdienybės, pasinerti į fantazijos pasaulį. Jūs jiems neleidžiate pasiilsėti...
Tai yra labai bloga tiesa, nes teatras, tik kaip pramoga, negali egzistuoti. Ypač Lietuvos teatras, kuris išaugo iš tradicijos, kad žmonės į jį ėjo norėdami išgirsti tai, ko negalėjo. Man teatras, kaip pramoga, yra visiškai neįdomus.
Ko tikitės po spektaklio pasirodymo?
Nieko. Kiekvienu atveju labai sunku nuspėti, nes žiūrovas yra labai svarbi, besikeičianti spektaklio dalis. Jeigu žinotume jo reakciją, nebūtų įdomu kurti. Tuo premjeros ir yra jaudinančios, nes tai yra užbaigimas, vienas iš pagrindinių segmentų.
Kitas stereotipas: manoma, kad teatro atstovai neturėtų kalbėti apie politiką...
Blogai manoma... Pasaulyje taip tikrai nėra, gal tik pas mus, ypač po Nepriklausomybės gavimo, įsivyravo tendencija, kad režisieriai, teatras turi atsiriboti nuo politikos, nes neva teatras sovietmečiu turėjo būti politizuotas . Šis laikas praėjo, nes teatras, kuriantis vien tik grožį, tampa vis neįdomesnis, uždaresnis. Teatras gali išeiti iš savo ribų, tapti socialiniu, supurtančiu reiškiniu.
„Atviriausia sezono premjera“ – skelbia afišos, su kuriomis reikia sutikti. Nemanote, kad šiek tiek per anksti?
Tai yra šūkis, kuris yra reikalingas reklamai. Man tai yra vienintelis mano darbas šiame sezone, todėl ši premjera man yra svarbiausia, o kaip įvardins kiti – ne mano reikalas.
Kodėl dalis spektaklio bus rusų kalba?
Kalbėti mus paskatino įvykiai Ukrainoje, vykstantis karas, o jo kalba – rusų, todėl tai tapo tam tikru ženklu. Kita aplinkybė: kai pradėjome kurti šį spektaklį, jame turėjo būti labai tarptautinė trupė, aktoriai iš Latvijos, Ukrainos. Kai kurie iš jų atkrito, bet ne visi supranta lietuviškai.
Tai kuris iš gvildenamų dalykų: homofobija, karas, Rusija, narciziškumas, socialinė erdvė yra didžiausias blogis?
Pavadinime „Didis blogis“ slypi ironija, bet blogis turi daug sudedamųjų dalių. Neapykanta, nepakantumas rasei, orientacijai, kitokiam mąstymui yra blogis.
Kur visus šiuos blogius matote? Visuomenėje, žiniasklaidoje?
Nereikia jo priskirti prie išvardintų dalykų, nes jis yra kiekviename iš mūsų. Jis yra mumyse, ir ten vyksta esminė blogio ir gėrio kova, ir pats nesu išimtis. Tolerancija yra toks dalykas, kurį ugdaisi arba jam priešiniesi.
Keiksmažodis jūsų kūryboje jau tampa neatsiejama dalimi. Ar tai nenupigina spektaklio?
Tai yra tik antras spektaklis, kuriame sau tai leidžiu. Žinote, kaip nekeista, šiandien keiksmažodis tapo laisvės simboliu, nes Rusijoje nuo praėjusių metų liepos 1 d. jis buvo uždraustas. Spektaklis „Išvarymas“ turėjo būti rodomas Maskvoje, o šis įstatymas sustabdė jo premjerą. Šiandien cenzūruoti save, atsisakant keiksmažodžių, yra tarsi savanoriškai paklusti šalia mūsų esančiam režimui.
Tyrinėjant karą, vaizdo medžiagas iš įvykių supranti, kad be keiksmų prarandi dalį tiesos, koloritų, jis turi tam tikrą funkciją.
Ar įmanoma meno nesuprasti?
Žinoma. Jei žmogus yra visiškai nepasiruošęs, be abejo, kad jis jo nesupras. Menas nėra masinis reiškinys, o išrinktųjų, protingųjų dalykas. Nesuprasti įmanoma, bet daug blogiau, kai menas tavęs nepaliečia, emociškai nesupurto.
Ar įmanoma be provokacijos?
Be abejo. Vis dėlto jeigu menas tave supurto, vadinasi, kad kažkokia provokacija buvo. Tai nebūtinai turi būti politinė, socialinė žinia. Provokacija priklauso ir nuo visuomenės. Kuo ji uždaresnė, tuo ją lengviau provokuoti, sunkiausia – laisvos visuomenės narius. Mes tokie nesame, bet nebe toli.
Apie supratimą – vis daugiau menininkų linkę paaiškinti savo darbus. Jūsų pjesių gairės aiškios, bet ten tikrai slypi daugiau...
Tuo aš tikrai neužsiimu, nes, jei aš norėčiau viską padėti ant lėkštutės, būčiau padėjęs. Jeigu taip nėra, tai yra žiūrovų užduotis – padirbėti spektaklio metu.
Įdomų jūsų apibūdinimą perskaičiau: mėgsta nepiktai pasijuokti iš nusistovėjusių negyvų stereotipų. Manote, kad nepiktai juokiatės?
Kartais nepiktai, kartais piktai, nes gerumas nėra visada toks įdomus. Blogio vien tik gerumu neįveiksi, kartais reikia panaudoti ir pyktį.
O gyvenimo iššūkiai?
Man niekada neįdomu daryti du kartus tą patį. Aš darau tai, kas man įdomu. Gal tai vieniems iššūkiai, man yra tai, kas man patinka.
Kodėl ne apie meilę rašote, paprastai, buitiškai?
Esu rašęs apie meilę, bet čia tas pats, lyg paklaustum kosmonauto, kodėl jis nenori skristi į žemės centrą, o skrenda į kosmosą. Abi kryptys įdomios, bet šiuo metu jis skrenda į kosmosą, nes šiame gyvenimo etape jis padarė tokį sprendimą, jam ruošėsi. Aš šiuo metu su šita pjese skrendu į karą, rytoj galvosiu apie meilę.
Nemanote, kad provokacija sudaro 90 proc. jūsų sėkmės?
Nežinau, kur radote tą provokaciją, nes aš jos nekuriu.
Gi jūsų romanas „Žali“ buvo vertintas kaip itin provokuojantis...
Kai rašiau, aš maniau, kad tai bus temos, kuri mano kartai atrodė apverkta, apseilėta, atnaujinimas, įsivaizdavau, kad rašau labai patriotinį kūrinį, nežinojau, kad tai bus taip provokatyvu. Atsitiko, kaip atsitiko. Niekada nesu daręs provokacijų, net „Išvarymo“ atveju.
Taip, ten buvo keiksmažodžių, bet rašant maniau, kad aš juos nuimsiu, o ir neįsivaizdavau, kad pjesė bus statoma Nacionalinio dramos teatro scenoje. Keiksmų šitoje scenoje niekada nebuvo, todėl ir provokacija, tačiau tai nebuvo mano tikslas. Aš nesiruošiu provokuoti, nes pasaulyje vykstantys dalykai yra provokacija, mes esame reakcija.
Nemėgstate kalbėti apie savo įkvėpimus..
Tai yra tam tikras mitas - įkvėpimas užgęsta. Rašydamas apie didžius žmones pastebėjau, kad įkvėpimas, kaip motyvacija, mažėja. Labai bijau, kad vieną dieną suprasiu, kad man neįdomu tai, ką aš darau. Tai gali būti baisi diena, o tas kasdienis įkvėpimas, kurio lauksiu ir vėliau kelias savaites ant jo sparnų skraidysiu, nėra tiesa.
Įkvėpimas susižadina, kai kažkuo labai susidomi, pradedi sirgti tam tikra tema ir nori nenori pradeda niežtėti rankos, nori kažką daryti. Nebūna savaičių laukimo, prisėdi ir darai.
Kažkas nuo dabartinės veiklos galėtų atbaidyti?
Daugiau nieko gyvenime nemoku, ką aš veikčiau? Mirtis galėtų atbaidyti, bet tai yra tavo gyvenimas, kol gali, gyveni, nes kitaip jis būtų beprasmis.
