Interneto paieškos sistemos dar nežino, ką Siksto koplyčioje užrakinti kardinolai išrinks naujuoju popiežiumi, tačiau gali pranešti du lotyniškus žodžius, kuriuos neišvengiamai prisimins kiekvienas artėjančios Konklavos dalyvis. Tai „Gloria Olivae“.
„Gloria Olivae“ (alyvmedžio šlovė) – raktas nuo Jono Pauliaus II įpėdinio paslapties. Jį Vatikanui prieš beveik tūkstantį metų perdavė airių arkivyskupas Malachijas (Malachy), kurį popiežius Klemensas III 1199 m. paskelbė šventuoju. Taip, ši trumpa kelionė po internetą susijusi su vadinamąja šv. Malachijo pranašyste – girdėjusieji apie ją gali toliau nebeskaityti, nes jokių naujų dalykų čia neras.
O nežinantiems vertėtų bent šiek tiek susipažinti su Maelmhaedhocu O'Morgairu (1094-1148) - toks pasaulietinis šio airių dvasininko ir mistiko vardas - iš arčiau. Pirmai pažinčiai visai tiks Anglijoje išleista ir į internetą perkelta „Katalikų enciklopedija“ (http://www.newadvent.org/cathen/09565a.htm). Čia pateikta šv. Malachijo biografija ir atlikti darbai. Į bemaž tūkstantmečio senumo įvykius bus galima pasigilinti vėliau, jei tik kils noras. O daug kam jis visgi turėtų kilti, nes šis žmogus tuometinėje Airijoje garsėjo stebuklais ir paslaptingomis galiomis – sakoma, kad jis išgydęs Škotijos karaliaus Dovydo I sūnų (http://www.catholic.org/saints/saint.php?saint_id=4431), mokėjęs levituoti, turėjęs aiškiagirdystės dovaną ir pranašo sugebėjimų. Airiai neva jam dar gyvam esant laikė jį šventuoju – kaip ir artimai su juo bendravęs šv. Bernardas (http://www.newadvent.org/cathen/02498d.htm), ant kurio rankų šv. Malachijas užbaigė savo žemiškus vargus.
Iki pat mūsų dienų susidomėjimą keliantį nuotykį šv. Malachijas patyrė lankydamasis Romoje, manoma, 1139 m. pabaigoje ar 1140 m. pradžioje. Legenda sako, kad į Vatikaną su vizitu atvykęs šv. Malachijas matęs regėjimą: savo vizijoje jis išvydęs visus būsimus Romos popiežius – nuo tuometinio iki paties paskutiniojo, kurio valdymas baigsis „laikų pabaigoje“. Šv. Malachijas užrašė savo viziją ir įteikė dokumentą tuometiniam popiežiui Inocentui II. Teigiama, kad popiežius atidavęs pranašystę į Vatikano archyvą, kuriame dokumentas pragulėjo beveik 400 metų.
Apie jį prisiminta tik tada, kai šv. Malachijaus pranašystę savo knygoje „Lignum Vitae“ (1559) paminėjo vienuolis benediktinas Arnoldas Wionas. Joje buvo paskelbtas pranašystės tekstas kartu su nedidele įžanga ir glaustu šv. Malachijaus gyvenimo aprašymu. Nuo tos dienos nerimsta ginčai dėl šventojo regėjimo ir jo aprašymo autentiškumo.
Šv. Malachijo pranašystė – tai 112 (http://www.catholic-pages.com/grabbag/malachy.asp)būsimų Romos popiežių sąrašas, kuriame kiekvienas pontifikas apibūdinamas dviem – keturiais lotyniškais žodžiais. Tai metaforos, kurių tikroji prasmė susijusi su tam tikrais konkretaus popiežiaus biografijos, charakterio, svarbiausių darbų, heraldikos ir kitais aspektais, padedančiais identifikuoti į sąrašą įtrauktą asmenį. Šv. Malachijaus popiežių sąrašą pradeda Celestinas II (1143-1144), o užbaigia vadinamasis Petras Romietis, arba Petras iš Romos (Petrus Romanus). Iki to laiko, kai pranašystė buvo paskelbta, Vatikano soste vienas kitą buvo suspėję pakeisti 74 popiežiai iš šv. Malachijo sąrašo. Pranašystės kritikai tvirtina, kad šių žmonių apibūdinimai kur kas aiškesni ir tikslesni, nei būsimų popiežių – o tai neva leidžia daryti prielaidą, kad pirminis dokumentas buvo suklastotas politiniais sumetimais.
Tuo tarpu priešinga pusė teigia, kad šv. Malachijo popiežių sąrašas atitinka tikrovę šiurpą keliančiu tikslumu. Štai keli pavyzdžiai, dėl kurių nesiginčija ir Vatikano atstovai. 101-asis popiežius šv. Malachijo apibūdintas kaip „Lumen in Coelo“ (šviesa danguje). 1878- 1903 m. valdžiusio Leono XIII asmeniniame herbe pavaizduota krintanti žvaigždė. Regis, iš kur apie ją prieš daugiau nei 730 metų galėjo žinoti airių arkivyskupas? Klemensas XIII (1758-1769) vadinamas „Umbrijos rože“ (Rose Umbria) – būsimasis pontifikas valdė Rieti sritį Umbrijos regione, kurios simbolis buvo rožė. 97 pozicija sąraše apibūdinta kaip „godus erelis“ (Aquila Rapax) – popiežių Pijų VII (1800-1823) buvo įkalinęs imperatorius Napoleonas, kurio simbolis buvo erelis. Pijus VII į Romą sugrįžo tik 1814 m.
Įtikina ar ne – kiekvienas gali spręsti pats perskaitęs popiežių sąrašą su šv. Malachijo apibūdinimais ir trumpais „į vietą atsistojusių“ popiežių kodų komentarais (http://truecatholic.bizland.com/The_Prophecies_of_Malachy.htm). Skaitymas, beje, bent jau man pasirodė įdomesnis nei Nostradamo katrenų šifruotojų atradimai. Bet tiek to. Grįžkime prie šios dienos. Amžiną atilsį Jonas Paulius II sąraše yra trečias nuo galo. Jis užšifruotas kaip „De Labore Solis“ (vertimo variantai – „iš Saulės triūso“, „nuo saulės užtemimo“. Karolis Wojtyla gimė 1920 m. gegužės 18 d. per saulės užtemimą. Jo pirmtakas Jonas Paulius I apibūdintas žodžiais „De Medietate Lune“ (iš pusės mėnulio) – šis pontifikas užėmė sostą mėnulio ciklo viduryje ir valdė vos 33 dienas – nuo vienos pusės mėnulio iki kitos.
O ką galėtų reikšti žodžiai „Gloria Olivae“ (alyvmedžio šlovė), kuriais šv. Malachijus apibūdina po Jono Pauliaus II valdysiantį popiežių? Vieni teigia, kad šis žmogus padės pasiekti ir įtvirtinti pasaulyje taiką (ją nuo seno simbolizuoja alyvmedžio šakelė), kiti mano, kad tai rodo žydišką būsimo pontifiko kilmę (senaisiais krikščioniškos Romos laikais atsivertėlius žydus lygino su apgenėtais ir vaisius nokinančiais alyvmedžiais), treti siūlo ieškoti alyvmedžio asmeniniuose hierarchų herbuose. Dar viena versija – kad būsimasis popiežius bus iš Benediktinų ordino, kurio nariai lotyniškai dar vadinami „Olivetans“. Sakoma, kad šv. Benediktas yra išpranašavęs, jog prieš pasaulio pabaigą jo ordinas pergalingai vadovaus bažnyčiai kovoje su blogiu.
Tačiau dar įdomiau tai, kad tarp kardinolų, rinksiančių Jono Pauliaus II įpėdinį, gali būti ir „didysis nežinomasis“ – t.y. paskutinysis popiežius šv. Malachijaus sąraše, apibūdintas kaip „Petras Romietis“ (Petrus Romanus). Turint galvoje Konklavos dalyvių amžių, tai visai tikėtina. Apie pranašystę užbaigiantį Petrą iš Romos šv. Malachijus rašo daugiausia (laisvas vertimas): „Paskutinėmis šventosios Romos bažnyčios persekiojimo dienomis valdys Petras iš Romos, kuris dideliuose varguose maitins savo aveles; po to miestas ant septynių kalvų bus sugriautas, ir žmones ims teisti baisusis Teisėjas. Pabaiga“.
Šie žodžiai, suprantama, labai įvairiai komentuojami – nuo galimo musulmonų užpuolimo, panaudojant prieš Romą branduolinį ginklą, iki antrojo Kristaus atėjimo, kai valdyti žmoniją jis galės be tarpininkų. Šiaip ar taip, nagrinėti artėjančios Konklavos rezultatus ieškant alyvmedžio pėdsakų bus tikrai įdomu.
