Po Sovietų sąjungos griūties JAV neabejotinai tapo stipriausia pasaulio valstybe. Beveik visuose svarbiausiuose tarptautiniuose konfliktuose ir klausimų svarstymuose dalyvavo JAV: Irako ir Kuveito konfliktas, tarpininkavimas ir derybos su Izraeliu bei Palestina. Be to, Vašingtonas pats vykdė aktyvią užsienio politiką: karas Afganistane ir Irake, NATO plėtra, priešraketinės gynybos sistemos dislokacija Lenkijoje ir Čekijoje. Pagrindinės priežastys, lėmusios tokį nenuginčijamą dominavimą, yra stipri ekonomika, su kuria yra susijusios ar dalinai priklausomos beveik visos pasaulio ekonomikos, bei dėl nenumaldomo ekonominio augimo sukurta galingiausia pasaulio kariuomenė. Tad JAV galėjo primetinėti savo sąlygas ir siekti naudos veik visame pasaulyje.
Tačiau 2008 metais prasidėjusi finansinė krizė, panašu, keičia situaciją. Prasiskolinę amerikiečiai neišvengiamai mažins išlaidas, tad sumažės vidaus vartojimas. Bankų sistema atsidūrė ties visuotinio kracho riba. Tam, kad ji būtų išgelbėta, Kongresas pritarė 700 milijardų gelbėjimo planui, kuris leis JAV vyriausybei išpirkti „blogąsias“ paskolas. Tai dar labiau padidins valstybės biudžeto išlaidas; be to, dėl stagnacijos nekilnojamo būsto rinkoje, nedarbo ir paskolų nemokumo kyla klausimas, kada ir kaip tos rizikingos paskolos bus likviduotos ir ar išvis už jas bus sumokėta. Tai turės įtakos valstybės gaunamoms pajamoms ir tik dar labiau padidins nacionalinio biudžeto deficitą, kuris G. W. Bush‘o valdymo metais smarkiai padidėjo dėl karinių išlaidų. Tad galima daryti išvadą, jog JAV ekonomika lėtės ir patirs nuostolių, dėl to atitinkamai sumažės jos karinė bei geopolitinė galia.
Tad JAV vyriausybė su naujuoju prezidentu priešakyje (jis bus išrinktas lapkričio 4d., o darbą pradės sausio 20d.) bus priversta taupyti. Tai galima pastebėti jau dabar. Neseniai tapo aišku, kad JAV kariuomenė galutinai paliks Iraką 2011 m. Po bankų griūties net ir kandidatų į prezidentus rinkiminiuose debatuose bei priešrinkiminėje kampanijoje didesnis dėmesys yra skiriamas būtent ekonominėms problemoms, o ne užsienio politikai. Naujojo JAV prezidento pagrindinis uždavinys bus išspręsti finansines problemas bei kaip nors išbristi iš ekonominės krizės. Užsienio politikoje greičiausiai bus numatyti svarbiausi prioritetai, taip pat ji, atrodo, gali tapti nuosaikesnė ir švelnesnė arba valstybė išvis laikinai atsisakys aktyvaus dalyvavimo geostrateginiuose procesuose, nes tai kainuoja daug lėšų, kurių šiuo metu JAV paprasčiausiai neturi.
Susiklosčiusi situacija neabejotinai palies visus JAV sąjungininkus, taip pat ir Lietuvą.
Lietuvą ir JAV nuo seno siejo šilti tarpusavio santykiai. Sovietinės okupacijos metu JAV buvo įkurtas VLIK‘as (Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas), JAV prezidento administracija nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos ir kitais būdais rėmė sovietų disidentus. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11d. JAV aktyviai rėmė Lietuvos euroatlantinės integracijos procesus bei stojimą į NATO. Tuo pačiu Lietuva palaikė JAV karinę operaciją Irake, nuolatos remia Ukrainos ir Gruzijos prisijungimą prie NATO. Galima teigti, jog JAV yra vienintelė valstybė iš G-8 (vadinamasis Didysis Aštuonetas, t.y. aštuonių ekonomiškai stipriausių pasaulio šalių klubas, kurį sudaro: JAV, Vokietija, Prancūzija, Italija, Japonija, Kinija, Rusija ir Didžioji Britanija), kurios interesai ir pozicija ES ir ypač Rusijos atžvilgiu labiausiai atitinka Lietuvos interesus. JAV visada buvo vienintelė iš didžiųjų valstybių, kuri rėmė Lietuvą visą jos nepriklausomybės laikotarpį. Geriausiai tai iliustruoja neigiama Vokietijos ir Prancūzijos reakcija į Lietuvos prisijungimą prie Irako karinės operacijos, bei tuometinio Prancūzijos prezidento Jacques‘o Chirac‘o žodžiai: „ Lietuva prarado gerą progą patylėti“. Tai itin reikšminga pozicija, nurodanti, jog Lietuvos ir Vakarų Europos valstybių siekiai bei interesai toli gražu nesutampa ir kalbėti apie vieningą ES politiką dar anksti; Lietuvai belieka remtis JAV parama.
Kaip jau minėjau anksčiau, JAV dėl finansų krizės bus priversta keisti užsienio politiką. Deja, labai tikėtina, jog Lietuva nebesulauks paramos įvairiose konfliktinėse situacijose.
Pats didžiausias pavojus kyla santykiuose su Rusija. Lietuva iš tiesų gali susidurti su spaudimu iš Rusijos pusės dėl Gruzijos palaikymo, demokratijos rėmimo Ukrainoje, Rusijos ir ES bendradarbiavimo sutarties stabdymo ir kritikos Rusijos atžvilgiu. Tas spaudimas gali pasireikšti energetiniu pobūdžiu: kainų kėlimas arba žaliavos tiekimo nutraukimas; ekonominiu: verslininkų persekiojimas, mokesčių kėlimas, licenzijų nesuteikimas, importo iš Lietuvos blokada ir eksporto į Lietuvą nukreipimas į kitas rinkas; informaciniu-kultūriniu: Rusijos žiniasklaida bei televizijos kanalai gali pradėti kaltinti Lietuvą sovietinės okupacijos žalos atlyginimo reikalavimu, skleisti mitą esą Lietuva rėmė fašistinę Vokietiją II pasaulinio karo metais ir t.t. Dėl bendrų energetinių projektų didžiosios ES valstybės vargu ar ryšis konfliktuoti su Rusija ir greičiausiai vers Lietuvą nusileisti. Taigi Lietuva viena susidurs ne tik su Rusijos, bet ir ES spaudimu.
Susilpnėjusi JAV dar labiau susilpnins Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių raginimus kviesti Ukrainą ir Gruziją prisijungti prie NATO ar reikalauti griežtesnės reakcijos Rusijos provokacijų ir agresijos Gruzijoje atžvilgiu. Galima daryti prielaidą, jog Lietuvos pozicija bus apskritai ignoruojama, ypač turint omeny, kad finansų krizė mažiau paveiks tokias šalis kaip Prancūzija,Vokietija ir Italija, tad Europos lyderės nebebijos konfliktuoti su JAV.
Kita vertus, nereikia pamiršti, jog krizė paveikė ir Rusiją. Tą puikiai iliustruoja faktas, kad net 3 kartus buvo sustabdyta akcijų prekyba biržose. Be to, sumažėjęs pasaulio vartojimas priveda prie mažesnės paklausos ir tai paliečia naftos produktų kainas. Per pastarąjį mėnesį rekordiškai krito naftos kaina, o šalis pati nesugeba apsirūpinti žaliava dėl nepakankamos gavybos. Tačiau būtent juodasis auksas garantuoja geras pajamas Rusijos valdžios elitui ir įtaką Europos šalių vidaus ir užsienio politikoje. Turint omenyje kilnius ir aukštus Rusijos siekius modernizuoti armiją, tęsti kosminę programą, gerinti infrastruktūrą, plėtoti pramonę ir vykdyti socialinius įsipareigojimus (25% Rusijos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos), iškyla natūralus pavojus, kad Rusijai gali tiesiog pristigti lėšų užsienio politikos vykdymui, nebent bus atsisakyta kitų programų, kas yra labai realu, kai valdžioje yra Vladimiras Putinas ir Dimitrijus Medvedevas, kuriems svarbiau yra tenkinti asmenines ir lojalaus valdžios elito ambicijas, o tik paskui rūpintis gyventojų gerove.
Išnagrinėjus anksčiau išvardintus aspektus Lietuva gali šiek tiek lengviau atsikvėpti. Tačiau reikia imtis tam tikrų veiksmų. Pirmiausia, reikėtų ieškoti sąjungininkų Europoje. Tokiais galėtų tapti Lenkija, Latvija, Estija, galbūt Čekija ir Suomija. Šios valstybės turi panašų požiūrį tiek į dabartinį Rusijos elgesį, tiek į ES ir NATO (išskyrus Suomiją, kuri nepriklauso NATO) klausimus. Nors šios šalys nėra itin stiprios, tačiau suvienijus jėgas ir suderinus pozicijas šis neformalus geopolitinis darinys turėtų nemažą įtaką aplinkinėms valstybėms. Antra, Lietuva turėtų susirūpinti savo ekonominiu ir energetiniu saugumu bei nepriklausomybe. Tą galima būtų padaryti skatinant investuoti ir prekiauti su daugiau šalių, atrandant naujas rinkas, - tai mažintų priklausomybę nuo Rusijos, su kuria Lietuvos prekybos apimtys šiuo metu kol kas išlieka didžiausios. Taip pat reikėtų kuo greičiau pasistatyti naują atominę jėgainę ir elektros tiltus bei ieškoti naujų naftos ir dujų tiekėjų, tačiau šioje srityje daug alternatyvų nėra. Nebent Norvegija ir Arabijos pusiasalio šalys, tačiau tikėtis, kad artimiausiu metu atsiras dujotiekis tarp Europos ir Arabijos, yra naivu.
Belieka tikėtis, kad finansų krizė padarys kiek įmanoma mažiau nuostolių JAV ekonomikai ir ji greitai atsigaus. Be galingų JAV pagalbos, vargu ar Lietuva sugebės kovoti už savo interesus prieš didžiąsias geopolitines žaidėjas.
Marijuš Antonovič, Visuomeninio jaunimo klubo valdybos narys
