Knyga „Baltijos valdovė“ skirta regintiems ir neregiams vaikams. Ką manote apie tokio pobūdžio knygas?
Man patinka idėja, kad šias knygas gali skaityti visi vaikai. Tačiau įdomiausia, kad ji skirta ir šeimoms, kuriose vienas iš narių yra neregys. Jie gali plaukioti tame pačiame pasaulyje ir kalbėti apie tuos pačius dalykus suvokdami ir vartodami tą pačią kalbą. Ši iniciatyva yra labai šauni. Aš nežinau, kokia tokių knygų praktika pasaulyje, ar jos pasiteisina, bet mintis man atrodo teisinga.
Kuo ši knyga ar projektas patraukė Jūsų dėmesį?
Pati idėja man be galo įdomi. Aš nebuvau matęs tokių knygų, kurios yra trys viename – ją galima klausyti, liesti ir matyti. Taip pat pastebėjau, kaip su begaline meile Eglė Jokužytė inicijuoja šį projektą. Buvo tiesiog įdomu prie to prisidėti.
Ar esate anksčiau įgarsinęs knygas? Kuo šis kartas išskirtinis?
Taip, esu įgarsinęs Maironio eilėraščių rinkinį. Iš tiesų, šis kartas kitoks, kūrinys buvo trumpesnis ir parašytas raiškesne kalba.
Ar iškilo sunkumų įgarsinant šią sakmę?
Kalbant apie patį kūrinį, teko įsigilinti į tekstą dėl savito autoriaus stiliaus, bet įgarsinant buvo sunkiausia paslėpti savo balso užkimimą.
Kastyčio personažas jau pažįstamas iš roko operos. Ar šį kartą atradote naujų personažo spalvų?
Kadangi ši knygelė yra skirta vaikams, ji yra trumpa, joje nėra didelių dramų. Todėl kalbėti apie giluminę pajautą būtų sunku.
Kaip manote, ar turite panašumų su Kastyčio personažu?
Kažkuria prasme jis man yra artimas, kažkuria – ne. Aš taip pat žvejoju, bet nežvejoju tinklais. Yra ir dar vienas skirtumas – aš niekada nebūčiau toks kvailas, kad įsimylėčiau kažką, kas gyvena po vandeniu.
Kokios emocijas sukėlė ši sakmė?
Tiesiog labai užsiutau ant Perkūno, kad jis nužudė Jūratę. Tiesą sakant, net ir dabar aš esu piktas ant jo.
Ar vaikystėje mėgdavote skaityti knygas?
Taip, ir dabar mėgstu skaityti. Vaikystėje patiko knygos apie tris muškietininkus ir indėnus. „Trys muškietininkai“, serija apie indėną Tokę Ito ir Matotaupą. Iš lietuvių – prieštaringai vertinamo Vytauto Petkevičiaus knyga „Kodėlčius“ ir Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“. Vėliau, augdamas, perėjau prie kitokios literatūros: Ernesto Hemingvėjaus „Senio ir jūros“ ir „Kam skambina varpai“, arba E. M. Remarko „Trys draugai“, ar J.Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Tai visos klasikinės knygos, kurias skaito visi mano kartos skaitantys atstovai.
Ar savo sūnui jau skaitote knygas?
Ne, sūnus kol kas knygas tik plėšo.
Ko galėtumėte palinkėti regintiems ir neregiams vaikams?
Regintiems linkiu džiaugtis didžiausia duotybe – regėjimu. O neregintiems – ištraukti kuo daugiau spalvų iš tamsos pasaulio.