Šešių partizanų palaikai pagaliau atguls amžinojo poilsio Marijampolės miesto naujosiose kapinėse esančiame žuvusiųjų už Lietuvos laisvę memoriale.
Prieš 11 metų atlikus archeologinius kasinėjimus Marijampolėje prie Vytauto gatvės 26– ojo pastato pamatų buvo iškasti šešių partizanų skeletai. Po atliktos teismo medicinos ekspertizės ilgus metus Vilniuje saugoti keturių vyrų ir dviejų moterų palaikai bus palaidoti Marijampolėje rugsėjo 6 dieną.
Palaikai bus pašarvoti rugsėjo 5– ąją, laidotuvių išvakarėse, buvusios Marijampolės apskrities viršininko administracijos salėje. Rugsėjo 6– ąją partizanų karstai su palaikais į kapines bus gabenami kariniu transportu, lydės garbės sargyba, dalyvaus oro pajėgų pučiamųjų orkestras, kapinėse bus iššautos garbės salvės.
Iškilmingas laidotuves organizuoja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialas ir Tauro apygardos partizanų organizacijos atstovai bei Marijampolės savivaldybės administracija.
Pastate šalia Vytauto parko pokario metais buvo įsikūrusi NKGB būstinė. Į šį pastatą buvo vežami suimti partizanai – čia jie čekistų kankinti ir žudyti, o jų kūnai užkasti čia pat. Dar 1991 m. Tauro apygardos partizanų muziejaus koordinacinei grupei surinkus duomenis apie masinius nukankintų partizanų laidojimus, teritorijoje už pastato buvo pastatyta simbolinė Kančių koplytėlė (autorius architektas Zenonas Galadauskas). 1999 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo iniciatyva, pritariant ir finansuojant tuometei Marijampolės miesto savivaldybei, buvo atlikti 96 kvadratinių metrų ploto pastato kieme archeologiniai kasinėjimai, kuriems vadovavo Vilniaus universiteto Archeologijos katedros dėstytojas doc. Algimantas Merkevičius. Patyrusiam archeologui talkino miesto 5– osios vidurinės mokyklos mokiniai, kariai.
Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, kad palaidotųjų mirties priežastis galėjo būti šautiniai krūtinės ar kaukolės sužalojimai. Tai, kad gyvybė buvo atimta smurtu, patvirtino ir Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroras Rimas Bradūnas. Nukentėjusiųjų moterų biologinis amžius galėjo būti apie 23– 28 metus, du vyrai kiek vyresni – apie 40– 50 metų, kiti du – apie 20– 25 ir 30– 35 metus. Taip pat tyrimas parodė, kad kūnų likučiai žemėje galėjo išgulėti 40– 50 metų. Tai tik patvirtina pirminius spėjimus, kad čia buvo palaidotos sovietinių represijų aukos. Ekspertai atliko skeleto griaučių DNR tyrimą, todėl išlieka galimybė tolesniam asmenų identifikavimui.
Amžininkai liudija, kad tokių liūdnai pagarsėjusių vietų Marijampolėje, o ir visoje apskrityje, gali būti gerokai daugiau. Pasak Marijampolės savivaldybės pranešimo, vien tik mieste, spėjama, buvo iki 15– os pastatų, kur buvo kalinami, kankinami nepaklusę sovietų režimui asmenys. Sūduvos kraštas, XX a. pirmoje pusėje davęs kraštui tautinio atgimimo impulsą, matyt, buvo sulaukęs didesnio čekistų dėmesio, spėja įvykių liudininkai.
Pirmas masinis perlaidojimas, kaip prisimena Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės filialo narė Aldona Vilutienė, Marijampolėje buvo surengtas 1989 m. Tada vienu metu buvo pašarvota 20 karstų su dar daugiau surinktų žuvusiųjų palaikų.
