T. Loibai paklausus, ar M. Jampolskis domėjosi savo pavardės kilme, aktorius atsakė, kad domėjosi ir nebuvo sunku, nes šią pavardę į Lietuvą atvežė senelis:
„Mano senelis buvo žydas, jis atvyko iš Maskvos. Bet tai, kad jis žydas, aš sužinojau tik tada, kai man buvo 16 metų, nes mano senelis dirbo Sovietų Sąjungos milicijoje. Jis rašė disertacijas apie nusikaltėlių psichologiją.“
Kodėl „Moterys meluoja geriau“ toks populiarus?
Prakalbus apie tai, ar Marius jau nuo vaikystės norėjo būti aktoriumi, šis atskleidė, kur buvo įstojęs prieš tapdamas aktoriumi:
„Kai man buvo 18, aš įstojau į KTU sporto inžineriją, bet labai džiaugiuosi, kad išėjau. Labai džiaugiuosi ir kad įstojau, nes supratau, ko tikrai niekada nenorėsiu daryti gyvenime. Ir kai tai supratau, natūraliai savęs paklausiau, ką norėčiau daryti gyvenime. Tada pamačiau skelbimą laikraštyje, kad renkamas aktorių kursas ir supratau, ko noriu. Mano kurso vadovas buvo Bagdonas, baigiau jo kursą.“
Paklaustas apie tai, kodėl, jo manymu, „Moterys meluoja geriau“ toks populiarus serialas, Marius atsakė, kad taip yra dėl sėkmingų pirmųjų sezonų:
„Aš manau, dėl inercijos, nes pirmieji sezonai buvo sėkmingi. Visas scenarijus buvo paremtas pagal knygą. Knyga, skirtingai nuo šiaip scenarijaus, yra apgalvota, išgalvota. Paprastai serialų scenarijai rašomi konvejeriu, su „deadline’ais“ ir selekcija nevyksta.
O kai yra knyga, aiškūs rėmai, aišku, kaip viskas vyksta ir scenarijaus kokybė kyla aukštyn. Pirmieji sezonai buvo labai sėkmingi, o po to buvo visokių, bet žmonės, kaip įsigiję keturkojį draugą, džiaugiasi, o po to, nesvarbu, kad jis šlapinasi ar daro kitus dalykus, tu jį myli ir neišmeti. Taip ir su serialu.“
M. Jampolskis taip pat prisipažino, kad šio serialo jis nebežiūri, tačiau anksčiau stebėdavo. Jis taip pat pridūrė, kad perėjo etapus, kai į save sunku žiūrėti:
„Po to pripranti, išmoksti į save žiūrėti kaip į svetimą. Žiūri tam, kad galėtum kažką pataisyti, bet po to ir tą etapą pereini. Pradedi jausti, ką darai ir be papildomų peržiūrų. Tai yra patirtis, kuri ateina – jos nepaslėpsi. Bet kokį darbą dirbant, tai svarbu.“
M. Jampolskis prakalbo ir apie sudėtingus laikus, baigus aktorinį, neturėjo darbo, todėl nuėjo į Užupio teatrą. Jo darbas buvo važinėti apsirengus Kalėdų senelio kostiumą po darželius.
„Atvažiuoji į darželį su troleibusu, šiukšlių maiše nešiesi kostiumus, persirengi, suvaidini mini spektakliuką, atiduodi vaikams dovanas ir leki į kitą darželį. Taip po penkis darželius per dieną“, – prisimena Marius ir priduria, kad tuo metu daug neuždirbdavo, tačiau gaudavo daugiau nei nieko.
Lietuviškas kinas
M. Jampolskis vertina lietuvišką kiną kaip kelią, kuriuo judame pirmyn. Jis pažymi, kad lietuviškas kinas buvo pradiniame etape, kai susikūrė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai, tačiau situacija keičiasi:
„Kinas Lietuvoje yra sudėtingas ir brangus projektas, turint omenyje, kiek yra mūsų auditorijos ir kokia yra rinka. Produkcija kainuoja tiek, kad tai būtų neįmanoma be valstybės paramos. Bet mūsiškiai stengiasi, mokosi, bando. Mes po truputį lendame iš tos juodos skylės, atsiranda labai įdomių filmų, kūrėjų.“
Tačiau vienas iš didžiausių iššūkių – kino vaidybos technika, kuri Lietuvoje vis dar tobulinama. „Mes neturime kino vaidybos mokyklos. Teatre reikia, kad bet koks tavo judesys ar žodis pasiektų paskutinę eilę. O kai kamera tave priartina taip, kad matosi, kaip virpteli tavo akies vyzdys – tai reikalauja visiškai kitos technikos.
Aš ilgai galvojau, kodėl nėra kino mokyklos. Turėjau mintį, kaip tai spręsti. Reikėtų surinkti pinigų ir pakviesti vieną gerą mokytoją iš Amerikos. Jis atvyktų, uždirbtų normalius pinigus ir per ketverius metus paruoštų kursą jaunų aktorių. Manau, kad tai pasklistų. Nežinau, kodėl to neįvyksta. Užtektų vienos injekcijos ir tai pasklistų kaip metodika“, – įsitikinęs Marius.
Mokymosi patirtis užsienyje, konkrečiai Danijoje, kur Marius buvo išsiųstas mokytis, turėjo reikšmingą įtaką jo požiūriui į vaidybą kine:
„Kai dar mokiausi akademijoje, buvau išsiųstas į Daniją. Ten turėjau mokytoją, kuris buvo licencijuotas vaidybos specialistas. Jis dirbo su tokiomis žvaigždėmis kaip Al Pacino, Robertas De Niro. Ten pusę metų mokiausi nuo pat pradžių – žingsnis po žingsnio.
Dviem mėnesiams galvojau, kad tai kažkokia keista sekta, kol galiausiai supratau, kam visa tai reikalinga ir pritaikiau praktikoje. Tuomet pamačiau, kad vaidinti kine nėra vien tik intuicija ar talentas – tai yra technika, kurią gali išmokti ir valdyti.“
Kalbėdamas apie konkrečius filmus, kurie jam patiko, Marius paminėjo filmą „Jaunystė“ kaip vieną iš paskutinių, kuris jį labai sužavėjo:
„Daug tokių filmų yra, bet nėra vieno konkretaus. Viskas priklauso nuo laikotarpio. Jei pamatyčiau visus filmus, kuriuos mačiau per gyvenimą, per vieną dieną, galėčiau tiksliau pasakyti. Paskutinis, kuris man šovė į galvą, yra „Jaunystė“ apie senatvę. Ten įsivaizdavau save kūrybiniame fone. Man patiko aktoriai, kokie sluoksniai ir filosofiniai klodai ten eina. Tai nėra tiesiog kelionė į tamsos karalystę.“
Muzika Lietuvoje
M. Jampolskis yra ir grupės „Čilinam“ narys. Jis pripažįsta, kad lietuviai dažniausiai mėgsta linksmą muziką, tačiau tai dažniausiai pasireiškia per šventes ar balius: „Jeigu tai balius – tada taip. Jei tik važinėji po balius, gali pasirodyti, kad lietuviai tik baliavoja ir klauso linksmų dainų. Mes nesiskiriame nuo Vakarų pasaulio – labai retai lyrinė daina būna populiariausia. Bet jei pažiūrėsime į bendrą masę dainų, žmonės muzikos ne tiek klauso, kiek ją vartoja.“
M. Jampolskis taip pat pastebi, kad didžioji dalis lietuvių muzikos vartojimo yra paviršutiniška, o gili analizė retai kada atliekama.
„Muzika Lietuvoje, kaip ir kituose Vakarų kraštuose, nėra tik klausymo reikalas – ji vartojama. Lietuviai mėgsta šventines dainas, kuriose daug pozityvios energijos, tačiau tuo pačiu jų masinė pasirinkta muzika retai būna išraiškinga ar gili“, – pažymi Marius.
Kalbėdamas apie savo asmeninį muzikos skonį, Marius atskleidžia, kad muziką dažniausiai klausosi tik iš būtinybės:
„Automobilyje pas mane būna tylu, nes mano darbe daug triukšmo, o aš mėgstu tylą. Klausau, bet nesu tas žmogus, kuris nuolat įsijungia muziką. Aš mėgstu kokybišką muziką, bet negalėčiau pasakyti, kad turiu konkretų mėgstamą žanrą. Man patinka hiphopas ir klasikinė muzika – kokybiška muzika, kurioje jaučiu, kad žmonės moka tai, ko aš nemoku. Kur jaučiasi įdėtas darbas.“
Santykiai su Radži ir Fara
Marius Jampolskis, grupės „Čilinam“ narys ir vienas aktyvių lietuvių muzikos scenos veikėjų, Marius taip pat pripažįsta, kad nėra tikslų išleisti albumo ar parduoti dainų:
„Neturiu tokio tikslo. Kartais kažką išleidžiu ir tiek žinių. Esu nufilmavęs klipą. Kartą buvo nutikęs toks dalykas: pradėjau smarkiau užsiimti kūryba ir staiga sulaukiau pasiūlymo. Man sako: „Perku tavo dainą, kiek nori?“
Sakau: „Kiek duosi, tiek gerai.“ Sumokėjo nedaug – apie 300 eurų. Bet paskui supratau, kad padariau klaidą, nes po to pradėjau iš savęs reikalauti kurti kaip profesionalas. Tada dingo kūrybos malonumas. Persvarsčiau motyvaciją ir nusprendžiau, kad tai liks hobiu. Nebepardavinėju dainų.“
M. Jampolskis taip pat dalijasi patirtimi apie kūrybinį procesą su žinomu muzikantu Fara:
„Sukūriau vieną dainą ir išsiunčiau ją kolegoms pasikonsultuoti, nes supratau, kad ji ne man. D. Zvonkus parašė: „Gal Farai?“ Nusiunčiau demo versiją Farai ir jis po 10 minučių paskambino, paklausė, ar „Rondo“ gali ją atlikti.
Sakau: „Gali, prašau.“ Fara atvažiavo ir aš padovanojau šį kūrinį. Kai dovanoji, santykis būna visiškai kitoks. Jei būtų mokėję pinigus, žmogus galėtų sakyti: „Noriu, kad būtų taip ar kitaip.“
Dirbdamas su Fara, M. Jampolskis patyrė puikų kūrybinį ryšį ir sutarimą: „Rondo“ grojo per mano vestuves, tai mes su juo kaip giminės. Su juo visiškai galime vienas kitą suprasti. Mes buvome projekte „Burbulas“, kartu gyvenome 10 savaičių – aš, jis ir Radži. Tuo metu net sukūrėme grupę „Kambariokai“ ir išleidome dvi dainas. Aš, Radži ir Fara.“
Pasak Mariaus, tai buvo labai įdomus laikas. Projekto esmė buvo ta, kad jie gyveno kartu, juos filmavo 24/7 ir jie ruošėsi šeštadienio koncertams.
„Tai buvo tokia kaip „Akvariumo“ tipo laida. Mes sudainuodavome numerius, o žmonės balsuodavo. Filmavimai vyko visą laiką – visur galėjo stebėti, tik ne tualete“, – juokiasi aktorius.
Kalbėdamas apie gyvenimą kartu su Radži ir Fara, Marius šypsosi: „Aš gyvenime tiek nesijuokiau, kiek su Radži ir Fara tame kambaryje. Radži pasako dvi frazes, mes su Fara pasigaunam ir kikename pusę dienos. Tai buvo kažkas tokio.“
Jis taip pat atskleidžia, kad gyvenimas be alkoholio jam suteikė naują laisvės jausmą: „Atmintis yra toks dalykas – paliko tik blogus atsiminimus. O kas buvo faina, to nebeliko. Vadinasi, to ir nebuvo. Šiandien esu blaivus ir tuo džiaugiuosi. Man ir keliems žmonėms, su kuriais kalbėjau, blaivybė yra dovana. Gali praeiti pro alkoholio skyrių ir tau nei šilta, nei šalta.“
Visą laidą galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
