Paskendusi vidaus ginčuose Lietuva berods net nesupranta, kad ji pamažu vėl atsiduria tarptautinio dėmesio centre. Ir ne dėl prezidento skandalo, nes politinių partijų nešvaraus finansavimo ar slaptų duomenų nutekėjimo istorijų galima išgirsti ir kitur, o todėl, kad galime tapti demokratinių permainų katalizatoriumi kaimyninėse valstybėse.
Dabar Rusija priversta reformuoti Kaliningrado srities ekonomiką, kad jos atsilikimas nebūtų akivaizdžiai matomas sparčiai augančių naujų ES narių apsuptyje. Berods yra planų ir toliau keisti šios srities statusą. Taigi sėkmingas ir spartus artimiausios naujos ES šalies Lietuvos ūkio modernizavimas skatina ir Rusiją eiti reformų keliu. ES plėtros teigiamas poveikis gali tapti geru pavyzdžiu kitų buvusių sovietų bloko šalių, tokių kaip Ukraina ir Baltarusija, gyventojams ir suteikti naują postūmį šių šalių demokratiniams judėjimams, o tai savo ruožtu padidintų saugumą ir stabilumą visame regione.
Panaši padėtis jau buvo susiklosčiusi 1990 m., kai paskelbus nepriklausomybę mūsų pavyzdžiu ėmė sekti ir kitos tuometinės sovietų respublikos, kol nepriklausoma pasiskelbė ir pati Rusija. Artėjant kovo 11 dienai pravartu tuos įvykius prisiminti, kaip ir tai, kokį didžiulį politinį ir ekonominį spaudimą teko visiems tą atmintiną pavasarį patirti. Skirtumas yra tik toks, kad tada šalyje vyravo dvasinis pakilimas ir socialinis sutarimas, o dabar tvyro nepasitikėjimo ir priešpriešos atmosfera, gyventojai yra pavargę nuo nuolatinių reformų, valstybės institucijos silpnos, nors spaudimo priemonės naudojamos daug rafinuotesnės.
Kai aptariamos saugumo problemos, dažniausiai pabrėžiami kariniai jo užtikrinimo aspektai, tačiau globalios ekonomikos sąlygomis, laisvai judant kapitalo srautams, didėjant šalių specializacijai, savininkams anonimiškai, per finansinius tarpininkus, valdant nuosavybę, iš jų ir televizijas bei laikraščius, į verslą skverbiantis tarptautinėms kriminalinėms grupėms, ekonominės kovos priemonės tampa vis reikšmingesnės.
Geriausias šio teiginio pavyzdys yra grėsmė saugiam ūkio funkcionavimui, atsiradusi, kai per Rusijos ūkinį ginčą su Baltarusija buvo nutrauktas gamtinių dujų tiekimas Lietuvai ir kurią pavyko sušvelninti tik greitai panaudojus visų pamirštą alternatyvinį dujotiekį iš Latvijos. Padėkoti už tai, kad su visais mažais vaikais ir ligoniais nelikome be šilumos, reikėtų ir Europos Komisijai, nes jos komisaro skambutis į Maskvą privertė Rusiją, siekiančią ilgalaikio bendradarbiavimo su ES energetikos srityje, skubiai atnaujinti dujų tiekimą Lietuvai ir Lenkijai, net ir neišsprendus ginčo su Baltarusija.
Šis incidentas parodė, kokia yra pažeidžiama šalis, jei jos ekonominiai sprendimai nėra įvertinami saugumo požiūriu (ES galioja reikalavimas, kad iš vieno tiekėjo negali būti gaunama daugiau 40 proc. energijos) ir kokią įtaką saugumo užtikrinimui turi ES ekonominis bendradarbiavimas. Šis įvykis skatina ir pagalvoti, kodėl Lenkijos spaudoje buvo daug rašyta apie ES komisaro skambutį ir kaip nemaloniai ši istorija atsiliepė Rusijai, o Lietuvos spaudoje buvo pateikta formaliai teisinanti Rusijos veiksmus versija.
Integracijos į ES procesą ir su tuo susijusias reformas reikėtų vertinti iš dviejų pozicijų - ekonominiu ir saugumo požiūriu. Deja, toks įvertinimas atskleidžia natūralią priešpriešą, atsirandančią tarp šių dviejų tikslų, trukdančią formuoti nuoseklią regioninę saugumo politiką.
Saugumo požiūriu bandymas suvienyti Centrinės Europos ir Baltijos šalis į vieną bloką su Lenkija priešakyje atrodytų racionalus, bet ekonominiu požiūriu mažai naudingas.
Šiuolaikinės ekonomikos sąlygomis nacionalinių pajamų augimą skatina struktūriniai pokyčiai - kapitalo ir darbo persiliejimas iš mažiau efektyvių sričių (pavyzdžiui, žemės ūkio) į modernesnes, kuriančias didesnę pridėtinę vertę (paslaugos), veiklas ir tai vyksta kaupiantis žinioms.
Palyginti su ES vidurkiu, regiono valstybių ekonomikos našumas yra nedidelis (40-60 proc. ES vidurkio) ir jį padidinti galima tik įgyjant naujų žinių, t.y. reikia bendrauti ir prekiauti su sukaupusiomis daugiau žinių Vakarų šalimis. Berlyno sienos likučiai žinių srityje vis dar egzistuoja ir objektyvūs ekonominiai dėsniai verčia regiono valstybes ieškoti pažangesnių partnerių už regiono sienų bei riboja tarpusavio bendradarbiavimo galimybę.
Lietuva neturi įgyvendinusi jokių didelių ekonominių projektų net su artimiausia kaimyne Lenkija, beje, bendros Baltijos šalių rinkos irgi nėra sukurta - mums neįdomu kartu, nes negalime vienas iš kito sužinoti ką nors labai nauja. Paradoksalu, bet jei Rytų ir Centrinės Europos šalys daugiau dėmesio skirs bendradarbiavimui regiono viduje, tai daugiau atitiks strateginius Rusijos tikslus.
Tačiau, siekiant spartesnės stabilumo zonos plėtros, reikėtų labiau suderintų veiksmų. Paskelbtas spaudoje memorandumas apie nenuoseklią ES politiką Rusijos atžvilgiu liudija, kiek daug problemų yra susikaupę šioje srityje. Štai šiuo požiūriu naujų ES šalių narių bendros pastangos būtų labai prasmingos, bet jos turėtų būti organizuotos kryptingai ir centralizuotai per Briuselį, o ne remiantis dvišalėmis naujų ES narių bendravimo su Rytų kaimynėmis programomis.
Rusija, siekdama įgyti strateginį pranašumą, kaip pabrėžia ES ekspertai, puikiai moka pasinaudoti valstybių narių nesutarimais, kurių visada buvo ir bus. Tad visi nuomonių skirtumai turėtų būti aptariami iš anksto. Aišku, nustatant aiškias, demokratiškus principus atspindinčias nuostatas, kuriomis būtų grindžiami skaidrūs ir abipusiai naudingi ekonominiai santykiai tarp ES ir didžiausios jos Rytų kaimynės.
Toks sprendimas suderinamas su dabartinių Rusijos vadovų deklaruojamais ketinimais reformuoti šalies ūkį taip, kad jo veikla atitiktų gyventojų lūkesčius, o ne verslo grupių, dažnai susijusių su kriminaliniais elementais, interesus. Spaudžiama Kinijos ir didėjant terorizmo grėsmei Rusija turi ieškoti būdų, kaip glaudžiau bendradarbiauti su ES šalimis modernizuojant savo ūkį, o pasirinkimas naujo šios šalies vyriausybės vadovo liudija, kad bus siekiama tą bendradarbiavimą pasukti Rusijai naudinga linkme, išsaugant ekonominę įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos bloko šalyse, iš jų svarbiausia - artimiausiose Baltijos šalyse.
Ekonominio ir politinio stabilumo zonos plėtra atitiktų ir strateginius JAV saugumo interesus, bet ar tai visada būtų suderinama su jos ekonominiais interesais, sunku pasakyti. Lietuvos patirtis liudija, kad JAV mūsų regione sunku įgyvendinti subalansuotą politiką.
Rusijos energetiniai ištekliai šiuo metu yra reali alternatyva Artimųjų Rytų šalių tiekimams ir leidžia diversifikuoti energetinę riziką. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad šis verslas yra nepaprastai pelningas. Todėl didžiųjų šalių energetikų derybose mažų Baltijos šalių saugumo interesų paprasčiausiai nepaisoma. Ekonominiu požiūriu JAV nėra labai svarbu, per kokį uostą Rusija teiks naftą, o Baltijos šalys, perkėlus naftos transportavimą iš jų uostų į Sankt Peterburgo regioną, pačios Rusijos skaičiavimais, neteks 5 mlrd. dol. metinių pajamų ir pajus Rusijos ekonominį spaudimą, kurį reikės kompensuoti sparčiau plėtojant kitas ekonomines veiklas.
Kitas pavyzdys: remiantis TVF rekomendacijomis, nuosekliausiai iš visų šalių Lietuvoje buvo vykdyta verslo skatinimo ir liberalizavimo politika, kuri nėra subalansuota socialiniu požiūriu. Žinoma, dėl paaštrėjusių socialinių problemų kaltas ne pats ekonomikos liberalizavimo procesas, bet sparta, su kurią jis buvo įgyvendinamas, neatsižvelgiant į tai, kad buvo nespėjama kurti nei atitinkamos teisinės bazės, nei efektyviai veikiančių priežiūros institucijų.
Tokia aplinka sudarė palankias sąlygas kartelinių stambaus verslo susitarimų įsigalėjimui ir korupcijos didėjimui, išstumiant iš rinkos smulkius gamintojus ir ribojant darbo jėgos kainos augimą. Tuo galima įsitikinti palyginus ekonominius Lietuvos ir kitų stojančių į ES šalių rodiklius. 2000-2003 m. sparčiausiai, vidutiniškai daugiau negu 6 proc., augant šalies ekonomikai, Lietuvos realaus darbo užmokesčio augimo tempas buvo vienas mažiausių, o socialinės infrastruktūros finansavimas visai menkas. Jei kasdien girdėdami kalbas apie klestinčią ekonomiką, eiliniai piliečiai savo gyvenime nejaučia teigiamų pokyčių, natūralu, kad atsiranda nepasitenkinimas, kuris išorės jėgų ir tarptautinės mafijos gali būti panaudotas politiniam šalies destabilizavimui.
Belieka tikėtis, kad istorinė tautos atmintis ir kultūrinis paveldas padės dar kartą susitelkti ir pamiršus asmenines ambicijas sėkmingai įveikti sudėtingą ir svarbų ne tik Lietuvos žmonėms, bet ir kitoms tautoms pradinį eurointegracijos etapą.
Ateinantys penkeri metai bus lemiami. Arba mus užplūs korupcijos ir teisinio nihilizmo banga, tada gyventojų interesų bus visai nepaisoma, arba mes atsispirsime ir sugebėsime sukurti europietišką valstybę, grindžiamą pagarba įstatymui ir žmogui.
