Pokalbis su Manueliu Castellsu apie teroristinius ir pilietinius tinklus, apie tapatybę ir politiką. Manuelis Castellsas - pasaulinio garso sociologas, Berklio universiteto sociologijos, miestų ir erdvės planavimo profesorius; trylika metų rašė savo pagrindinį veikalą "Informacijos amžius", kurio I tomas "Tinklo visuomenė" vokiečių kalba pasirodė 2001 metais.
Su autoriumi kalbėjosi dienraščio “Die Zeit” žurnalistai Thomas Assheueris ir Elisabeth von Tadden.
Ar savo studijoje apie tarptautinę tinklo visuomenę numatėte rugsėjo 11-osios teroro išpuolį?
Aš niekada nepranašauju. Ir niekada nesistengiu nusakyti, koks turi būti pasaulio vyksmas. Esu analitikas ir tyrėjas. Taigi rugsėjo 11-osios įvykių nenumačiau. Tačiau, taikydamas savo nagrinėjimo metodiką, pastebiu, kad globalinė tinklo bendruomenė kuria priešinimosi jam (tinklui - vert.) jėgas. Fundamentalistinės nuotaikos, kurios kyla prieš vienpusišką tinklo visuomenės plėtrą, remiasi tapatybės idėja. Žmonės kuo nuoširdžiausiai ginčijasi apie pasaulinę pilietybę, visuotinę kultūrą, globalinį kaimą ir tuo pačiu metu mes gyvename Europoje greta serbiškojo arba bosniškojo nacionalizmo, baskų terorizmo ir kitų tapatybės konfliktų. Tebepuoselėdami Švietimo epochos idėjas, nepastebime, kad kančios dėl tapatybės niekur nedingo. Todėl kai kurie tapatybės politikai taip neriasi iš kailio, norėdami tapatybėje iš naujo įžvelgti priešinimosi šaltinį. Islamiškasis, taip pat ir katalikiškasis, beje, ir žydiškasis fundamentalizmas Amerikoje vaidina svarbų vaidmenį, yra galingos jėgos.
Kokios tos Švietimo iliuzijos?
Turiu galvoje įsitikinimą, kad viską pasaulyje galima pagrįsti protu, kad net kultūros dings, taip pat ir religijos; kad materialinė gerovė kyla taip, kaip plėtojasi mokslas ir technologijos; kad Švietimas yra demokratijos principų šaltinis, principų, kuriais remdamiesi žmonės gali taikiai sugyventi. Puikus įsivaizdavimas, nieko nepasakysi: žmogaus teisės visiems, net moterims, gamtosauga - ir visi šitame didžiuliame globaliniame kaime bus laimingi. Naudodamiesi pasaulinės komunikacijos priemonėmis žmonės bendraus dainuodami dainelę apie “Coca-Colą”. Nuostabu!
O kodėl gi ne?
Nes tai yra saviapgaulė. Gyvename senomis Švietimo epochos iliuzijomis, nes globalizacijos procese neįžvelgiama dviejų dalykų: sparčios technologijų plėtotės ir to, ką tas procesas išstumia iš socialinio gyvenimo nuvertindamas kultūras ir tapatybes.
Ar tai reiškia, kad galime kalbėti apie kultūrų susidūrimą?
Ne! Tas faktas, kad teroristinis tinklas apeliuoja į religinę tapatybę, nereiškia kultūrų susidūrimo, o yra tik islamo perinterpretavimas, beje, labai tolimas islamui. Tokiam tinklui kaip “Al-Qaeda” religija tėra tik jėgų telkimo šaltinis. Dėl tos priežasties terorizmas nėra ir šio pasaulio kenčiančiųjų sukilimo išraiška. Jei apskritai galima apie tai kalbėti, tai jis veikiau yra Saudo Arabijos milijonierių maištas. Ir vis dėlto esama tikro pavojaus, nes būtent socialiai nuskriaustieji ir ekonominiai vargšai eina išvien su žudikais. Mes lengvabūdiškai pamirštame, kad didelė Afrikos dalis yra musulmoniška. Egzistuoja milžiniškos galimybės maištauti.
Savo knygoje kalbate apie tai, kad technologinis interneto tinklas teikia galimybę tapatybei išreikšti..
Aš tik nurodau, kokia priešybė egzistuoja tarp tinklo ir Aš: vieną pusę sudaro globalinis tinklas, kitą - vietinė arba asmeniškoji tapatybė. Tos tapatybės nė neketina išnykti. Priešingai, remdamosi įvairiomis vertybėmis jos telkiasi į priešingas stovyklas, atsižvelgdamos į tai, kaip tos tapatybės nuvertinamos arba išstumiamos. Skelbiamas šūkis: jei tavo globaliniame kapitalistiniame pasaulyje man nėra vietos, sukursiu savo paties tinklą Dievo galios pagrindu. Sakau tai ne dėl to, kad ką nors teisinčiau.
Tačiau daugelis teigia, kad teroristinis karas nėra vargšų ir turčių, visuomenės atstumtųjų ir sėkmės kūdikių konfliktas. Islamas veikiau išgyvena nuo seno įsišaknijusią savo krizę, kuri neturi nieko bendra su Vakarais. Jis tik pavėlavo prisidėti prie modernybės, pirmiausia atsiliko sekuliarizacijos ir savišvietos dalykuose.
Iš dalies tai tiesa. Visuomenės atstumtieji telkiasi ir į kitokius antiglobalistinius sąjūdžius, pavyzdžiui, zapatistų judėjimas Meksikoje. Kai kurių šaknys glūdi antrajame pasaulyje; jų protesto energija nukreipta ne tik į kovą už socialines ir vargšų, bet ir už mažumų teises. Čia reiškiasi ir nacionalinės tapatybės konfliktas su Vakarų imperializmu. Tačiau nedera išleisti iš akių, kad teroristų tinklai egzistuoja ne tik islamo pasaulyje. Esama įrodymų, kad visai skirtingų tikslų siekiantys teroristų tinklai puikiausiai bendradarbiauja. Pavyzdžiui, narkotikų mafija nesuinteresuota griauti kapitalizmo, į kurį yra investavusi nemažai lėšų. Prekiaudami ginklais, suklastotais vertybiniais popieriais arba perdirbdami Talibano opijų, tie tinklai kooperuojasi. Ką noriu pasakyti: jau seniai egzistavo tankus pogrindžio pasaulio tinklas, bet islamiškasis fundamentalizmas pavertė jį socialiniu-politiniu tapatybės sąjūdžiu. Pagrindiniu paverstas Dievo klausimas, o visa kita - terorizmas, mafija, pinigų plovimas ir t. t. - tėra tik priemonės kovoti su tariama "žydų" civilizacija.
Vadinasi, “Al-Qaeda” ir Talibanas yra kapitalistų sukurto tinklo, su kuriuo jie kovoja, dalis?
Visiškai teisingai. Tinklai yra daugiadimensiški: egzistuoja pinigų, informacijos, socialinių sąjūdžių ir daugybė kitų tinklų. Tinklinė visuomenė apima kapitalizmą, mūsų pasaulio demokratines institucijas, tarptautinę pramonę, masinės informacijos priemones, firmas - viskas sutelkta visuotiniame tinkle. Kiekvienas, kuris nori ką nors nuveikti, turi naudotis mūsų globalinės informacinės visuomenės infrastruktūra. Tai reiškia, kad ir kova su mūsų visuomene, su joje priimtomis vertybėmis ir viešpataujančiais interesais turi būti vykdoma šitomis priemonėmis. Organizavimo principas gali skirtis, bet medžiaginė infrastruktūra vis tiek ta pati. Visi naudojasi tuo pačiu aparatu, kiekvienas - "geram tikslui". Sakytume taip: fundamentalistai Dievo principą paleidžia internetu, bet nenori kelti diskusijų. Internetas jiems tarsi savotiška skelbimų lenta. Netiesa, kad Talibano šalininkai nesinaudoja internetu. Jie nesinaudoja juo Afganistane, kitaip tariant, afganistaniečiai neturėjo priėjimo prie interneto.
Bet juk fundamentalizmo šaknys glūdi visai kitokioje vertybių sistemoje negu Vakarų modernybė.
Taip, bet "kultūrų kovos" sąvoka yra klaidinga, nes joje slypi prielaida, kad vertybės yra tvirtai įaugusios į civilizacijas ir kad šios savo ruožtu amžinai remsis šitais principais. Be abejo, islamiškasis fundamentalizmas tam tikra prasme susijęs su islamu, bet jis neišreiškia islamo civilizacijos. Visada, kai žmonės religijos sumetimais ima su kuo nors kovoti, lemiami būna principai, o ne kokia nors konkreti civilizacija. Šiuo atveju irgi negalima kalbėti apie civilizaciją, kaip negalima teigti, sakykim, gyvuojant Europos civilizaciją. Religinis fundamentalizmas yra kartu ir reakcija į pasaulinį kapitalo, informacijos ir technologijų dominavimą. Pirmiausia tai yra reakcija į patriarchato krizę. Moterų priespauda, kurios siekia Talibanas, - ne pašalinis, o pagrindinis "judėjimo" principas. Čia turime reikalą su patriarchato "restauracija". Esu įsitikinęs, kad daug vyrų Vokietijoje ar Katalonijoje prisidėtų prie patriarchalinio judėjimo, jei tik toks būtų; suprantama, be terorizmo.
Jūs teigiate, kad islamiškasis fundamentalizmas iš naujo kuria savo religijos šaltinius ir kartu išranda antimodernizmą. Afganistanas - kraštutinis atvejis. Ar nemanote, kad globalinėje tinklo visuomenėje Afganistanas buvo savotiška juodoji skylė?
Ne. Juodosios skylės, kitaip sakant, dalys, kurios nesusijusios su globaliniu galios ir pinigų tinklu, neprilygsta valstybėms. Kiekviena šalis turi skirtingo dydžio juodųjų skylių, Vokietija - irgi. Atskiros sritys nėra tiesiogiai susijusios, jos tik kontaktuoja su tiesioginį ryšį turinčiomis sritimis, kurios joms tam tikra prasme padeda. Didžioji Afganistano dalis ūkiškai ir socialiai buvo paprasčiausiai eliminuota, ir tai truko tol, kol šaltasis karas įtraukė Afganistaną į geopolitinį tinklą ir stumte išstūmė į pirmąsias fronto pozicijas - vykstant paskutiniams šaltojo karo mūšiams ir prasidėjus naujiesiems karams, kuriuos vadinčiau tinklo karais (net wars). Jei Pentagonas gilintųsi į savo paties pranešimus, būtume jau gerokai pasistūmėję į priekį. Jau prieš septynerius metus buvo pranešimų apie tinklus kaip būsimo terorizmo šaltinius.
Ar efektyvūs fundamentalistų tinklai?
Teroristų tinklai, reikia pripažinti, dirba efektyviau už Vakarų karo mašiną ir saugumo tarnybas, nes jie yra lankstesni. Esama dviejų puikių analitikų, ne vienus metus dirbančių Pentagonui. Jie paskelbė įspūdingų pranešimų apie tai, kad dideles struktūras, pavyzdžiui, karines jūrų pajėgas, būtina skaidyti į mažus darinius. Šitie siūlymai žlugo susidūrę su biurokratijos pasipriešinimu. Generolai nori didelių junginių, susidedančių iš tūkstančių tankų ir lėktuvų. Mažesnės grupės, kurios kaip bitės išspiečia ir pačios tvarkosi, jiems nepatrauklios, neseksualios. O didelės mašinos, neturėdamos informacijos ir būdamos nepaslankios, yra bejėgės. Todėl tam tikram darbui atlikti prireikė pasitelkti karo žynius iš Afganistano.
Tinkle juk gali reikštis kiekvienas individualiai, bet tinklas drauge naudojamas ir kolektyvinėms vertybėms propaguoti.
Jus tiksliai apibūdinate objekto kompleksiškumą. Tinkle tuo pačiu metu rasime ir individualių, ir kolektyvinių vertybių. Pavyzdžiui, ekonomikoje viename puslapyje išdėstyti firmų individualūs ir specifiniai tikslai, kitame - kapitalo rinkos, kurios niekas nekontroliuoja, kolektyvinės vertybės. Jei žmonės šita sistema nepatenkinti, jiems nelieka nieko kita, kaip mėginti visuomenę perprogramuoti iš naujo: sukurti kitus tinklus su alternatyviomis programomis ir įterpti į globalini tinklą. Pasauliniai finansų tinklai, suprantama, siekia maksimalaus kapitalo prieaugio. Jų priešininkai savo ruožtu kuria tinklus, kurie maksimaliai šlovintų Dievą: šie irgi mėgina pasaulinius finansų tinklus paimti į savo kontrolę. Taigi pinigai naudojami Dievo valiai vykdyti.
Bet gamtosaugos judėjimas irgi naudojasi ta sistema, norėdamas ją perprogramuoti ekologijos reikalams.
Ir šie priešininkai yra miklesni už savo tradicinius atstovus. Antiglobalizacijos sąjūdis yra nepalyginamai veiklesnis. Jis vykdo žiniasklaidos politiką. Kai tik pasaulio galiūnai kur nors susitinka, ten atvyksta ir jų kritikai ir iš naujo programuoja masinės informacijos priemones, pasiųsdami žmonėms naują pranešimą. Taip jie keičia kodą žmonių galvose. Tai yra moderni politika. Aš ją vadinu realiąja virtualybe. Pati agresyviausia organizacija šiuo požiūriu yra “Green peace”.
Kuo teroristų tinklai skinasi, tarkime, nuo “Green Peace”?
Antiglobalizacijos sąjūdis kovoja už laisvę ir globalinę pilietinę visuomenę. Antiglobalistai nori sukurti atsvarą egzistuojantiems turto, galios ir informacijos tinklams. Iškreiptas pilietinės visuomenės ir pasaulinės ekonomikos santykis turi būti subalansuotas. Be to, visi tie sąjūdžiai siekia išsaugoti įvairovę: kiekvienas turi turėti balsą ir teisę reikšti savo nuomonę. Prieš tai stoja fundamentalizmas, iškėlęs šūkį: "Dievas sako". Ir darosi pavojinga sakyti priešingai.
Ar politinės struktūros, jei lyginsime su tinklais, yra paprasčiausiai konservatyvios?
Valstybės aparatai, karinės pajėgos, slaptosios tarnybos ir policija remiasi principais, kurie beveik tiesiogiai priešingi šiuolaikinių tinklų keliamiems reikalavimams. Tik ekonomika tiksliai žino, ko reikia, taip pat žiniasklaida ir antiglobalistinis sąjūdis, na, ir, žinoma, teroristai. Jaunimas, pakvaišęs dėl SMS žinučių, tą irgi žino. Deja, didžiosios politinės partijos nieko nėra girdėjusios apie dienos iššūkius. Dabar, kai visų svarbiausia - saugumas, politika pasišovusi spręsti visuomenės problemas pasikliaudama saugumo sistemomis. Tačiau šios sistemos pernelyg nerangios. Tad egzistuoja nerašytas susitarimas tarp mūsų visuomenės nelankstumo ir biurokratų nerangumo. Dabartinėje situacijoje tai gali turėti liūdnų padarinių. Vyriausybės bando valdyti pasitelkdamos brutalią jėgą ir apkarpinėdamos demokratines laisves. Šiuo metu JAV per tūkstantis žmonių laikomi įkalinti be teismo, nepateikus kaltinimų ir nesuteikiant jiems teisinės pagalbos. Neribotam laikui. Neturint juridinio pagrindo.
Ar manote, kad ateityje bus kontroliuojamas ir internetas?
Net nėra garantijų, kad jis išliks. Ashcroftas, siūlydamas kontroliuoti internetą, turėjo galvoje ne tik cenzūrą, kuri, laimei, JAV draudžiama. Ne! Internetą saugo konstitucinė žodžio laisvės garantija. Taigi internetą galima tik stebėti, tai dabar ir daroma. Ashcroftas, JAV teisingumo ministras, siūlo internetą pertvarkyti. Informacijos keitimasis turįs vykti per kelis didelius tiesiogiai vyriausybės kontroliuojamus serverius. Tai įmanoma tik tada, jei vienu metu bus kontroliuojama visuose kraštuose. Kinija jau seniai to norėjo. Bet nemažai ir Europos šalių vyriausybių internetą linkusios laikyti pavojingu. Kontroliuojamas internetas nebebūtų internetas, o tik minitelas. Prancūzai to visuomet geidė.
Ar tai nereiškia, kad laisvė ginama ją ribojant?
Teisingai. Į tą faktą, kad laisvės priešai telkiasi į tinklus, mūsų politinė ir policinė mašinerija negali paprasčiausiai numoti ranka. Todėl ji mėgins sutriuškinti laisvo bendravimo infrastruktūrą. Antra vertus, istorijos vyksmo niekas nėra iš anksto nubrėžęs, ir jis nėra vienmatis. Praeityje būta ne vieno pavyzdžio, kai tendencijos diametraliai pasikeisdavo. Galimas daiktas, kad internetas ir globalizacija, mikroelektronikos technologijos ir genų tyrimai yra negrįžtamieji raidos procesai. Bet socialinės, organizacinės ir politinės formos, kuriomis šie procesai remiasi, yra neabejojamai grįžtamosios. Man tai reiškia štai ką: tik tada, jei nepajėgtume dalies teroristų tinklų išardyti, politikams galėtų šauti į galvą mintis saugumo dėlei uždėti antrankius laisvei.
Ar demokratinės valstybės negalėtų ko nors pasimokyti iš teroristų tinklų?
Makropolitiniame lygmenyje vyriausybės tuos tinklus jau yra atskleidusios. Analitikai vis dar tebesiginčija, ar globalizacijos amžiuje valstybė išnyks, ar ne. Nemanau, kad nacionalinės valstybės nunyktų, jos veikiau transformuosis bendradarbiaudamos ir kurdamos tinklus - aš tai vadinu tinklo valstybe. Tokia yra, pavyzdžiui, Europos Sąjunga. Taigi makropolitika jau yra sukūrusi tinklų, kurie bus ilgalaikiai. Tačiau NATO turi tiek daug organizacinių trūkumų, kad JAV karinių konfliktų atvejais priverstos sąjungininkams pareikšti: "Mes veiksime patys, o paskui jums pranešime". O Interpolas - tai tiesiog anekdotas. Nors tarp Europos valstybių nebėra matomų sienų, tačiau policijos veiklai jos aiškiausiai nubrėžtos. Kiekvienas mąsto: savo liaudį galiu kontroliuoti, bet iš kur man žinoti, kaip susitvarkys kiti? Ar škotai ką nors išmano apie mafiją? Teroristų tinklai, kurie remiasi arba pinigais, arba religiniu principu, veikia kur kas lanksčiau. Jiems nebereikalingos nacionalinės valstybės, nes viską turi kontroliuoti religijos autoritetas. Teroristų tinklai iš prigimties mažiau susiję su teritoriškumo idėja negu mūsų visuomenės.
O mūsų politinės partijos?
Jos įsitikinusios, jog tinklas tam ir yra, kad būtų galima piliečiams teikti informaciją. Bet jei pilietis Anglijoje elektroniniu paštu paprašo partnerio informacijos, gauna standartinį atsakymą: "Per savaitę atsakysime laišku"! Ir tai vadinama tinklo interaktyvumu!
Kodėl politika nepajėgia tinkamai pasinaudoti komunikacijos tinklais, nors jai tai būtų naudinga?
Pirmiausia visos politinės institucijos ir partijos pasauliniu mastu yra atsidūrusios gilioje teisėtumo krizėje. Malonią išimtį sudaro tik Skandinavijos demokratijos. Praeitais metais Kofi Annanas pateikė JTO piliečių iš viso pasaulio viešosios nuomonės apklausos, atitinkančios visus patikimumo kriterijus rezultatus - tai didžiausia tokio tipo apklausa, iš visų iki šiol buvusių. Štai ką rodo šie duomenys: du trečdaliai piliečių netiki, kad vyriausybės išreiškia jų valią. JAV šios nuomonės laikosi 62 proc. piliečių. 70 proc. mano, kad interesų grupės vyriausybėje dabar yra galingos kaip niekada. Kalifornijoje 39 proc. piliečių įsitikinę, kad aukščiausius vyriausybės postus užima sukčiai. Vadinasi, politikai niekur neturi autoriteto - pagal šį požymį visur jie paskutinėje vietoje. O Italijoje politikai atsidūrė net žemiau už prostitutes ir mafiją, nes, pasak apklausos dalyvių, bent jau žinoma, ką prostitutės ir mafija veikia. Į politinio teisėtumo krizę dera žiūrėti rimtai.
Ar ir tai yra tinklo visuomenės padarinys?
Taip manyti būtų pernelyg paprasta. Teisėtumo krizė kyla iš struktūrų ir technologijų problemų kombinacijos. Pagrindinė struktūrinio pobūdžio problema yra ta, kad technologijų ir ekonomikos kitimo priežastys yra globalinės. Tai reiškia, kad vyriausybės, norėdamos apskritai suspėti su šitomis permainomis, privalo kuo greičiau persiorientuoti ir persitvarkyti. Tačiau juo atkakliau jos mėgina globaliniame lygmenyje išlikti veiksmingos, juo mažiau įstengia rūpintis vietiniais piliečių reikalais. Taigi vyriausybių darbo efektyvumas mąžta. Prisiminkite savo pačių vyriausybę. Kokią veiklos sferą ji išvis dar turi? Kaip ji gali efektyviai veikti ekonomiką, kai už nugaros stovi globalinė finansų rinka, Europos centrinis bankas ir Europos valiuta?
Kokį vaidmenį vaidina masinės komunikacijos priemonės teisėtumo krizės sąlygomis?
Politikai laimi arba pralaimi rinkimus žiniasklaidoje arba per ją. Kokia žinia yra efektyviausia masinės informacijos priemonėse? Ta, kuri yra neigiama, o ne ta, kuri teigiama. Tik blogi pranešimai yra žinios. Žiniasklaidos politika sistemiškai vykdo skandalų politiką.
Ar masinės informacijos priemonės diktuoja politikai?
Ne, žiniasklaida yra ganėtinai neutrali. Antraip ji prarastų žmonių pasitikėjimą ir kartu dalį rinkos. Ji atskleidžia daugybę mūsų visuomenėje vykstančių konfliktų. Tačiau dalykiniai klausimai dažnai smarkiai suasmeninami. Žinia visada yra susijusi su asmeniu ir jeigu pakenkiama kandidatams, tada kyla didžiulis pavojus politinei partijai. Todėl savo tikslų siekiančios žiniasklaidos politika, neturinti nieko bendra su demokratijos ištakomis, kenkia į ateitį orientuotoms politinės sistemos perspektyvoms.
Jei ne masinės komunikacijos priemonės, tai gal ekonomika smaugia politiką?
Visiškai ne. Tai mitas. Problemos esmė ne tiek tai, kad ekonominė galia įsismelkė į politinę sistemą, o kad politinė sistema vis mažiau bepajėgia kištis į ekonomiką. O tai yra visai kas kita. Dabar esame situacijoje, kai labai reikėtų kištis į ekonomiką.
Ir vis dėlto: ar nacionaliniu valstybių vyriausybės nepraranda autonomijos? Ar jos nesidaro nereikšmingos?
Ne, tik smarkiai susiaurėjusi jų veikimo erdvė. Atskiros valstybės vyriausybė nėra vien jos piliečių valdžia, kartu ji yra labai sudėtingo tinklo dalyvė. O globalinėje plotmėje nėra politinių institucijų. Globalizacija vyksta ekonomikoje, technologijose, masinės informacijos priemonėse ir geopolitikoje, bet institucijų ji neturi. Tą savo išsamiose studijose parodė sociologas Ulrichas Beckas, keliantis klausimą dėl globalinių vyriausybinių institucijų kūrimo.
Tad kokių gi supranacionalinių institucijų mums reikia?
Nepamirškite, kad aš nepranašauju. Mes turime tiek daug kompetentingų politikų ir mes jiems mokame. Taigi jie turėtų pakrapštyti pakaušius ir surasti atsakymą. O problema štai kokia: kai tik imate reikalauti politinės sistemos regeneracijos ir norite, kad dykra atgytų, tą pačią akimirką susiduriate su visos sistemos inertiškumu. Kiekviena pertvarka paliečia asmeninius interesus. Jūs reikalaujate vyriausybės narių, kad jie keistų kaip tik tą sistemą, kuri jiems suteikia valdžią. Todėl mums reikėtų įkurti į pensiją išėjusių politikų klubą ir jo dalyvių paprašyti, kad žmonėms sakytų tiesą ir pagaliau pasiūlytų reformas.
Ar tai reiškia, kad dabar, kol nėra tarpvalstybiniu mastu subalansuotos politikos, globalines žaidimo taisykles nustato JAV?
Ne, jokiu būdu. Vienas iš didžiausių mitų yra manyti, kad JAV - tai supervalstybė. Anokia čia supervalstybė, jeigu ji nepajėgia apsaugoti savo piliečių Niujorke ir Vašingtone. Ne, svarbiausia tai, kad ir JAV ekonomika, ir Europos ekonomikos priklauso nuo pasaulio finansų rinkos. Niekas šitos rinkos nebekontroliuoja. Pasaulio finansų rinka yra virtusi globaliniu automatu. Amerikos ekonomika kur kas dinamiškesnė, nes yra atviresnė viso kito pasaulio kapitalui ir darbui. Antras dalykas - JAV visuomenė palankesnė imigracijai. Per pastaruosius penkerius metus JAV atsikvietė iš kitų valstybių per 200 000 mokslininkų ir inžinierių. Vokietija po ilgų debatų apsisprendė išduoti 20 000 žaliųjų kortų. Tačiau Vokietijoje susiduriama su problema, kad atvykėliai neranda to atvirumo, su kuriuo juos sutinka Amerikos firmos. Pranašesnė ir JAV universitetų sistema. JAV yra 4500 universitetų ir kolegijų. Maždaug 97 proc. JAV aukštųjų mokyklų yra prastesnės už Vokietijos universitetus. Tačiau 50 pirmaujančių JAV universitetų neturi sau lygių, nė vienas iš geriausių Europos universitetų ten nepatektų tarp pirmųjų dvidešimties.Kita problema - pasitikėjimo praradimas. Tinklo visuomenės laikais nebepasitikima nei informacija, nei institucijomis.Jei žmonės nori atgauti pasitikėjimą institucijomis, apskritai pasitikėti demokratija, tai bendravimas internete yra visai tinkamas būdas. Tačiau tai gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei politinės institucijos darysis pralaidesnės. Teoriškai internetas yra gera priemonė visuomenės saviorganizacijai. Bet visuomenės saviorganizacija priklauso nuo politinių institucijų. Kad žaidimo taisyklės pasikeistų, būtinai reikalingas politikos postūmis.
Ar to pakanka, kad žmonės atgautų pasitikėjimą institucijomis?
Neturiu tikslaus atsakymo. Tačiau manau, kad tam tikru atžvilgiu mes jau esame peržengę valstybės valdomo pasaulio ribas. Žmonijos istorijoje ne kapitalas ir ne religija, o valstybė visada buvo galios šaltinis. Tai jau nebesugrąžinama praeitis. Tačiau žmonės vis dar jaučia valstybės reikalingumą - kad ji juos gintų ir jiems vadovautų. Dabar įsigali netikrumo jausmas. Žmonės pradeda suvokti, kad nebėra institucijų, kuriomis galiausiai būtų galima pasitikėti. Kaip tik čia, Europoje, kur religija parblokšta. Šiaip ar taip, Vakarų Europoje religija nyksta, net Ispanijoje. Ir visi dar teberegime aiškų tikslą: privalome iš naujo išrasti šeimą, nes patriarchalinė šeima išgyvena krizę. Valstybė mums dar teikia šiokią tokią esminę paramą. Prie visko prisideda ir profesinio gyvenimo keitimasis. Trumpiau sakant, nebėra nieko, už ko būtų galima kaip reikiant nusitverti. Todėl taip svarbu atgauti asmens tapatybę.
Tad dabartinis šūkis būtų: “Ištveriu, taigi esu”.
Iš tikrųjų. Mes artėjame prie visuomenės, kurioje žmonės turi pratintis gyventi pavojuje. Ko jiems labiausiai reikia - tai saujos stabilių vertybių. Keleto vertybių, nes kai jų per daug - vien tik erzelynė. Bin Ladenas tokių solidžių vertybių turi. Tuo iš tikrųjų pagrįstas fundamentalizmo patrauklumas. Taip pat ir Vakaruose.
Visa tai rodo, kad netrūksta erdvės politinei veiklai. Vis dėlto mes nesame tinklo visuomenės vergai. Ar tai reiškia, kad tinklai plėtojasi tik pagal evoliucijos logiką ir neturi determinacijos aspekto?
Tai labai svarbus teorinis klausimas. Šią problemą nagrinėju kartu su Fritjofu Capra, vienu žymiausių šių laikų teoretikų. Tinklo visuomenės raidos logika yra evoliucinė, biologinė logika. Be jokios abejonės. Tai savaime besireprodukuojanti sistema. Tačiau šita evoliucinė logika - tą noriu pabrėžti - yra tikra determinacijos priešingybė. Niekas negali iš anksto numatyti, kokia bus tinklo ir aplinkos tarpusavio sąveika. Kai tik keičiasi tinklo aplinka, tuoj persiprogramuoja, persikonfigūruoja ir tinklas. O kaip tai vyksta, priklauso nuo sistemos pirminio kodo, nuo tinklo DNR (dezoksiribonukleo rūgšties), jei pavartosime biologinę sąvoką. Nėra žinoma, kaip šita DNR reiškiasi. Kai žmonės ima naudoti technologiją savo tikslams, tada, ja naudodamiesi, jie keičia pačią technologiją.
Paskutinis klausimas: ar terorizmo išpuoliai turės padarinių jūsų teorijai?
Mano teorijai daro įtaką kiekvienas pasaulio įvykis. Rugsėjo11-oji rodo, kaip svarbu dar atkakliau tirti vyriausybių inertiškumo problemą. Šį dalyką, atrodo, nepakankamai įvertinau. Vyriausybės, užuot kūrusios naujas visuomenės formas, mielai griebiasi senų modelių. Klaidinga buvo ir prielaida, kad militarizmas jau nuėjęs į kapus, nes šiuolaikinė karyba neva remiasi ne technine įranga, o informacija. Dabar matau, kad ši sistema daugiau priklauso nuo techninės įrangos ir jos kontrolės. Todėl ir tinklo karų amžiuje kuriami nauji bombonešiai B-52. Tai, kad visuomenėse egzistuoja tendencija griebtis senų modelių, turiu kuo stipriau pabrėžti.
Pagal “Zeit Literatur” (Nr. 56, 2001, Dezember) publikaciją "Das Netz und sein Werk" spaudai parengė Alfonsas Tekorius (“Kultūros barai”, 2003, Nr. 1, 7-12 p.)
