Pranas gyvena su katinu Rainiu, sakė, kad žmona jau kurį laiką išėjusi. Jo nedidelis dviejų kambarių butas tvarkingas, jaukus. Matyti, kad Pranas mėgsta tvarkytis. Užėjus pasiūlo arbatos ir vikriai sukdamasis virtuvėje, kur mes ir įsitaisome, pradeda pasakoti apie Rainį. Sako, kad katinas labai geras, supranta jį, pasikalba su juo, bet kai Rainiui parūpsta mergos – gero nelauk, tada susikalbėti neįmanoma. Vėliau jo klausiu apie sūnų – Prano akys pasikeičia, kiek nuliūsta.
„Mano sūnus geras žmogus, užima geras pareigas, turi butą, tačiau gyvenime jam nelabai pasisekė su meilės reikalais. Na, žinai, vieniems daugiau duota, kitiems mažiau. Jis šiaip geras specialistas, geras vadovas, karjera jam sekasi, kaip ir mokslai, – visą gyvenimą sekėsi, tik mergaitės jam ne tiek rūpėjo, kiek turėjo rūpėti. Tačiau mes su žmona ilgą laiką nieko nepastebėjom. Nors, tiesą sakant, kažkas buvo ir jautėsi, kad jis kitoks. Dabar tą galiu pasakyti ir suprasti. Tada buvom akli ir kurti.
Vaikystėje jis nieko nesiskyrė nuo kitų berniukų – ir mušdavosi, ir į žvejybą su manim važiuodavo, ir malkas kapodavom kaime. Buvo kaip brolis – geras, išauklėtas vaikas. Tik jei kas lįsdavo prie jo – duodavo atgal į skūrą, bet čia jau mes taip primokėm su žmona, kad atgal duotų, jei kas jį skriaus. O šiaip negaliu nieko ypatingo pasakyti – vaikas kaip vaikas buvo, tik gal per protingas savo amžiui, visada susimąstęs, susikaupęs, tačiau nuomonę ar savo teisybę gindavo aršiai“, – pasakoja Pranas.
– O kada pastebėjote, kad Jūsų sūnui patinka vaikinai?
– Pastebėjom labai vėlai, gal jau po studijų jo, nes namo nebuvo parvedęs merginos. Na, gal buvo tų draugių, bet ką ten suprasi, kokia ten draugė. Šiais laikais visi visus vadina draugais ir draugėm, ir man iki šiol neaiškus tas statusas. Bet tokios, kur atvestų ir supažindintų nebuvo. Nebuvo, kad sakytų „Tėti, mama, čia mano mergina“. Apskritai, regėjosi, kad jam nerūpi nei merginos, nei vaikinai. Jis visą laiką prie knygos ir su knyga būdavo, jam jos geriausios pakeleivės ir draugės visada būdavo. Pamenu, net su motina pykdavom, kad iki išnaktų sėdi ir skaito.
Kai jam buvo apie 30 metų, o namo dar nei viena mergina nebuvo parvesta, – tada jau su žmona ir pradėjom galvoti, kas čia negerai, ar su juo kas negerai. Klausėm, siūlėm nueiti pas specialistą pasikalbėti, bet jis visada ramiai atsakydavo, kad jam viskas gerai, tiesiog, neranda savo žmogaus. Dažniausiai kalbėdavo apie darbą, regis, nieko svarbiau jam ir nebuvo.
Tai tas supratimas atėjo, bet ar iki galo supratom, nežinau. Žinau, kad jam patinka ne moterys, tas tai tikrai.
– Ar didelis skirtumas, kas jam patinka, juk žmogus myli žmogų?
– Nežinau, kai daugiau apie tą galvoju – gal ir taip, bet kažkaip liūdna, kad sunkus gyvenimas jo. Ne kiekvienas taip galvoja ir pasako kaip tu, kiti iškrypėliais vadina, kiaušinius mėto ir keikia. Dar tas paradas, ko jie ten eina?
– Matyt, kovoja už savo teises.
– Nežinau, mano laikais nebuvo tokių meilių. Arba gal gerai slėpė, bet kad sugult su vyru – tai jau nebuvo minčių. Niekada nebuvo, ir aplinkui nebuvo, kas sakytų ir kalbėtų apie tai, o paskui viskas ėmė ir pasikeitė, pasaulis ištvirko. Nors ištvirkimo ir netvarkos buvo ir mūsų laikais, tik gal mažiau apie tai kalbėjo. O tu palaikai juos? – netikėtai manęs klausia Pranas.
– Palaikau, – atsakau jam. Jis kiek susigraudina ir sako, kad gal ir ne taip blogai tada... ir nutyla.
Kurį laiką mes su Pranu tylim. Duodu jam laiko nurimti.
– Ar Jūsų sūnus turi antrą pusę?
– Kiek žinau, turi, bet namo nebuvo atvedęs. Jis jau daug metų gyvena atskirai, turi butą ir į svečius retai kada pakviečia, pats dažniau užsuka, bet taip nesikalbam daug apie jo tą pusę. Jis ir pats ūpo daug neturi kalbėt, sako, kad jam viskas gerai, jis laimingas ir tas svarbiausia, o kaip ir su kuo daugiau nesako, bet aišku, kad ne su moterim, nes pasakytų gi tada.
– Atrodo, kad dėl sūnaus pasirinkimo jaučiate nuoskaudą.
– O kaip nejausti. Na, gal ne nuoskaudą, bet tokį nusivylimą. Taip, nusivylimą, bet ne juo pačiu, o gyvenimu, kad taip nutinka. Tokiems žmonėms labai sunku gyventi tarp normalių, juk iš jų šaiposi, tyčiojasi.
– Tai gal kalti ne jie, o visuomenė, kuri tyčiojasi?
– Gal ir taip. Mes tampam vis žiauresni vieni kitiems, sugraužtomis ir išpuvusiomis sielomis.
– Pranai, ar manote, kad siela turi kūną?
– Na, vaike, ir klausi. Neturi, aišku, kad neturi. Dūšelė laisva skraido.
– Jei sakome, kad siela neturi kūno, vadinasi, neturi ir lytinių organų, todėl žmonių sielos neturi lyties. Tada koks skirtumas, kokiame kūne pasirenkame širdžiai artimą sielą?
– Žinok, nežinau, bet labai geras klausimas. Gal ir taip, gal ir taip (linguoja galvą ir šypteli Pranas). Jėzau Kristau, na ir bus man apie ką pagalvoti. Gerai, kad atėjai.
Matai, aš nelabai su kuo galiu pasikalbėti. Aišku, būna, kai su Stasiuku einam alaus, bet ir tai sunku, jis ne taip supranta, o gal ir nesupranta visai. Žmona mano jau išėjusi, o sūnus ir nekalbus – tai aš su Rainiu tik pasikalbėti galiu. Gerai, kad atėjai.
– Gal pačiam reiktų pradėti daugiau kalbėtis su sūnumi šia tema?
– Gal ir reiktų, bet kažkaip ir sarmata.
– Na jau, Pranai, juk su manim puikiai kalbatės?
– Taip. Aš pagalvosiu dar apie tai.
– Kokie Jūsų sūnaus ateities planai?
– Na, jis daug nekalba, bet vis prasitaria, kad santykius įteisins kažkaip.
– O vaikų ruošiasi turėti?
– Vaikeli, o kaip jie turės vaikų? Ir kaip tas vaikas augs su dviem tėvais, be mamos, na, ar normalu tai?
– Pranai, Jums neatrodo, kad Jūs jau per išmintingas rūpintis, ką žmonės pagalvos?
– O aš ir nesakau, kad galvoju.
– Jūs vis sakote žodį „normalu“. Visuomenėje normalu tai, kokia daugumos nuomonė, o dauguma nebūtinai protingesnė.
– Na, taip juk priimta. Vyras gyvena su moterim, jie turi šeimą, vaikų, anūkų ir taip toliau. O kai vyras gyvena su vyru – tai anūkų jau nesitikėk. Nesutinki?
– Ne. Daug Europos šalių leidžia įsivaikinti gėjams ar globoti partnerio vaikus.
– Tai jie geriau gyvena, tai ir leidžia, ką nori. Atrodo, kad pasaulis keičiasi ne ta linkme, ir neaišku iki ko prieisime, taip eidami.
– Tą patį žmonės sako kiekviename amžiuje. XVIII amžiaus vidury žmonės lygiai taip pat stebėdavosi, kur ritasi pasaulis.
– Gal ir stebėdavosi. Aš jau senas, o laikai nauji. Man sunku prisitaikyti ir susitaikyti su tokiais dalykais, kurių mano jaunystėje nebuvo, apie kuriuose mes nežinojom ir nekalbėjom, o dabar taip su tavo vaiku nutinka. Visada galvoji, kad man taip jau neatsitiks, o atsitinka – ir kur dėtis.
Gal, kaip tu sakai, ir anksčiau stebėdavosi, bet ne visi apie tą žino ir apie tai pagalvoja. Gerai, kad atėjai.
Su Pranu dar kiek pasikalbame apie politiką, lietuvių kalbą ir katinus. Jis man vis kartoja, kad džiaugiasi mūsų pokalbiu, nes retai tenka su kuo pabendrauti, o vietiniam bare ne tos kalbos.
Man susiruošus išeiti Pranas klausia ar dar ateisiu pasikalbėti. Atsakau jam, kad ateisiu. Pranas patenkintas nusišypso.
