Kapitalistinė tikrovė sako, kad laikas - pinigai. Kita tikrovė sako, kad mes už reklamą nemokame. Bet tikroji tikrovė sako, kad mes už ją imame mokėti savo laiku.
Dvigubai padidėjus reklaminiam laikui televizijos eteryje mūsų planuojamas laikas išsitęsia kone dvigubai. Jau nereikia žiūrėti į planuojamų rodyti filmų metražą ar knistis po internetą filmų aprašų (mūsų TV žurnaluose jie tėra vargani reklaminiai anonsai), galima nusispjauti į filmų katalogą. Net ir televizijos programos dažnai gali klysti - laiką reikia padidinti nenumatytos reklamos kiekiu. Pavyzdžiui, šį pirmadienį rodytas Wayne’o Wango „Sėkmingųjų klubas” trunka tik 135 minutes, bet jis išsitęsė kone iki trijų valandų. Nes nuolat su mumis „Colgate” bebras sveikinosi „Ahoi!”. Kažkodėl čekiškai. Ir, kaip visada, trukdė ne tik filmui. Pavargome per reklamines pertraukas rūkyti ar darytis arbatą.
Reklama yra mūsų gyvenimo realybė, bet jau akivaizdu, kad ji tampa prievarta. „Baltojo katino svetainė” virsta ištisine reklama, kada nepaliaujamai reklamuojama tai, ką personažai dėvi, valgo, geria. Ir tarp to dar įterpiama reklama! Įdomu, kur žiūri reklamos užsakovai? Ką, tarkime, padarytų „Martini” atstovai, jei per vidurį įsiveržtų sauskelnių reklama? (Nors tai būtų neišvengiama tiesa - pirma viliojantis aktas, po to - banali kasdienybė.)
Todėl šią savaitę prasidėjusi akcija - keisti reklamos stendus meno (ar, tiksliau, menininkų) kūriniais - yra normali reakcija į galutinai užkalusią mus reklamą. Nes informacijos amžiuje informacija atsibodo (be to - juk vasara!) ir čia Interdisciplininio meno sąjunga pataikė į dešimtuką. Eini gatve ir pamatai kryžiažodį. Arba vaizdą pro Prezidento kabinetą. Gali pats pasijusti tokiu. Ir nereikia čia jokios socialinės temos, kaip „Kultūros spąstuose” norėjo menotyrininkė Laima Kreivytė. Tai taip pat būtų reklama - kad ir socialiai neįgaliųjų problemų. Ir tada pasijusčiau už juos mokąs, bet nesavanoriškai. O dabar esu laisvas - net nekreipti dėmesio.
(Yra dar vienas įtarimas: jei nuo rugsėjo pirmosios firmos „More” reklaminiai stulpai nebūtų keičiami į kitos kompanijos, kažin ar būtume sulaukę tokios labdaringos mūsų akims akcijos.)
Bet plakatai yra mano kvėpuojamojo eterio laikas. O televizija - mano žiūrimo. Į šį dėmesio negaliu nekreipti. Todėl sutinku mokėti (keistas perėjimas) kad ir 2 litus per mėnesį abonentinio mokesčio už LRT programą. Tik kad joje nebūtų reklamos. T.y. kad nebūtų be mano žinios vagiamas mano laikas, kuris yra…
