Dar vienas netikėtas jos pasiekimas – vasarą laimėtas realybės šou „Mano ID“.
– Kitaip nei daugelis jaunų žmonių, po studijų grįžai gyventi į Kėdainius. Kas nulėmė tokį sprendimą?
– Aš esu iš tų žmonių, kuriems labai smagu čia grįžti. Kiekvieno savaitgalio laukdavau, kad grįžčiau namo. Man smagu nuvažiuoti į Vilnių, Kauną ir aš būnu ten gana dažnai. Bet man labai smagu grįžti čia, į savo namus, kur yra mano šeima, kur mane pažįsta. Todėl pagalvojau, kad noriu grįžti į Kėdainius gyventi. Neturėjau čia darbo, bet tiesiog grįžau.
– Kaip patekai į renginių organizavimą?
– Kaune studijavau skandinavistikos studijas, dar kartu mokiausi verslo administravimą. Ir man įdomesnis pasidarė verslo administravimas negu mano skandinavistikos studijos. Supratau, kad tai yra visiškai ne mano dalykas.
Paskui pagalvojau, kad galbūt aš noriu grįžti į Kėdainius. Tada labai greitai pamačiau, kad Kėdainių sporto centras ieško renginių organizatoriaus ir pagalvojau, kad man čia patiktų, būtų įdomu.
Gyvenime visada mėgstu bandyti naujus dalykus. Jeigu ieškau darbo pasiūlymų, tai žiūriu visus – neišsirenku, neišsifiltruoju, kas susiję su mano profesija.
Pamačiusi tą skelbimą, tiesiog užpildžiau paraišką, nuėjau į pokalbį. Manęs ilgai net nekvietė, buvau net pamiršusi, kad buvau tame pokalbyje, nes jau galvojau, kad tikrai manęs ten nepakvies. O paskui pakvietė. Pabandžiau ir dabar jau ketverius metus ten dirbu. Man labai patinka dirbti su renginiais, su žmonėmis.
– O kaip tavo gyvenime atsirado didžėjavimas?
– Didžėjavimas atsirado visiškai netikėtai. Mano abu tėvai yra muzikantai ir nuo vaikystės man nelabai leido su muzika sieti gyvenimo, o aš visada turėjau tokią slaptą svajonę veikti kažką su muzika. Tada pamačiau kelias didžėjes merginas, man jos labai gerai atrodė ir galvojau, kaip smagu, kad yra šioje srityje ir merginų.
Taigi susidomėjau ir aš, pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Radau kursus, nuėjau į vieną pamoką. Ten pagrojau apie valandą ir viskas. Iškart grįžusi namo užsisakiau pultą, nes supratau, kad važinėti į Kauną kiekvieną kartą yra sunku ir reikia dirbti namuose.
Neužtenka nuvažiuoti į pamoką, vieną valandą pagroti ir vėl laukti kitos savaitės, nes per tą savaitę viską galima pamiršti. Tai galvojau, kad gyvenant čia, Kėdainiuose, man būtinai reikia turėti savo aparatūrą. Ir visą šitą dalyką aš pradėjau prieš metus.
Praeitais metais rugpjūčio viduryje nuėjau į pirmą pamoką. Dabar man sunku yra suprasti, kad praėjo tik metai.
O pirmame renginyje grojau gruodžio mėnesį. Nes galvojau, kad aš turiu aparatūrą, tai reikia užsidirbti pinigų, kad ta investicija atsipirktų.
Iš savo grupės, su kuria pradėjau didžėjauti, buvau pirmoji, kuri grojo renginiuose.
– Kaip apie tave taip greitai visi sužinojo?
– Iš pradžių važiuodavau groti nemokamai arba už labai mažą kainą. Jei žinodavau, kad renginyje gausiu reklamos ir man bus naudinga, tai grodavau nemokamai.
Nuvykau į kelis renginius ir visiems buvo didelė naujiena – mergina didžėjė, ir dabar visi, jei apie mane kalba, tai identifikuoja kaip merginą didžėję. Taip renginys po renginio visi apie mane ir sužinojo.
Paskui pradėjau kurti savo puslapį, kad žmonės mane galėtų surasti. Stengiausi kuo daugiau rodytis – Kėdainiuose grojau kavinėse, arenoje turėjau keletą renginių, kai tiesiog pati pasiprašiau, kad leistų pagroti. Ir tada prasidėjo renginiai.
Iš pradžių net buvo sunku atsirinkti, kur eiti, nes tų renginių yra labai įvairių – galima groti privačiuose renginiuose ar baruose, restoranuose. Nuo to priklauso ir kokią muziką bus galima leisti, nes privačiuose renginiuose nelabai išeis pagroti savo mėgstamos muzikos, o labiau atsiskleisti išeina baruose, restoranuose.
Būna taip, kad kartais tik nuvažiavus į vietą gali suprasti, ko ten reikia, nes pamatai aplinką, pamatai, kokie žmonės ir tiesiog supranti, kad reikia kitokios muzikos.
Visi galvoja, kad didžėjus tiesiog atsistoja prie pulto, porą valandų pagroja iš anksto įrašytą muziką ir viskas. Bet taip nėra. Aš gaunu užsakymą ir turiu sugalvoti, ką ten grosiu, turiu pasirepetuoti, padirbėti.
Labai džiaugiuosi, kad anksti pradėjau eiti į renginius, nes grodama tik namuose pradedi bijoti, o didžiausią patirtį vis tiek galima įgyti grojant viešai, prie žmonių.
– Ar nesusidūrei su scenos baime?
– Ne. Jeigu reikėtų būti, pavyzdžiui, vedėja, tai būtų tikrai blogai, be galo jaudinčiausi. O čia aš tarsi turiu savo erdvę ir galiu visiškai atsiriboti. Žinoma, kiekvieną kartą yra jaudulys, nes nori pasirodyti gerai užsakovui. Bet šiaip labai gerai jaučiuosi grodama.
Mano didžiausia auditorija buvo 1 500 žmonių, tai aš norėčiau kartoti ir kartoti. Aišku, didžėjus nėra renginio pagrindinis atlikėjas, bet vien matyti, kaip žmonės linguoja pagal tavo muziką ar prieina pasakyti, kad jiems patiko, yra labai smagu.
– O ar tenka sulaukti kritikos?
– Neseniai buvau renginyje ir sulaukiau kritikos. Man labai sunku buvo tą kritiką priimti. Kai, atrodo, tave visada giria, rekomenduoja, visiems patinka, o čia nepatiko…
Aš gal dvi dienas nervinausi, labai analizavau tą vakarą, kas buvo blogai. Ir supratau, kad tame renginyje pasirodžiau ir pagrojau gerai. Bet tiesiog gal žmonių įsivaizdavimas buvo kitoks…
Mes kiekvienas mėgstame muziką ir kiekvienas esame su ja artimi, todėl sunku įtikti kiekvienam, nes visada bus tokių, kuriems nepatiks tai, ką darai.
Iš tikrųjų tai kritika yra gerai, nes tada supranti, kad dar turi kur patobulėti, pasistengti, nes esu dar pakankamai jauna ir dar tik mokausi didžėjauti. O mokytis visada yra ko ir tobulėjimas yra niekada nesibaigiantis dalykas.
– Dar vienas iššūkis, kuriam šiemet ryžaisi – dalyvavimas realybės šou. Kaip nusprendei dalyvauti?
– Man visada buvo įdomu, kaip vyksta tie realybės šou, tik į daugelį projektų žiūrėjau šiek tiek skeptiškai. Bet pagalvojau, kad noriu pažiūrėti, kaip viskas vyksta ir galbūt šiek tiek labiau išpopuliarėti kaip didžėjė.
Ir tai man visai gerai pavyko. Po projekto nebuvo nė vieno renginio, kuriame prie manęs nebūtų priėję ir pasakę, kad matė mane projekte.
– Kas buvo sunkiausia ten dalyvaujant?
– Ten buvo labai daug melo. Aš pati dalyvavau su savo tikra tapatybe – prisistačiau, kaip didžėjė. Tačiau vis tiek teko sulaukti įtarimų, jog meluoju. Nors buvau nusivežusi savo visą aparatūrą, surengiau vakarėlį. Ir net kai pati grojau, kiti dalyviai sakė, kad aš net nemoku groti ir didžėje tik apsimetu. Tai buvo tikrai labai sunku, nes tuo, ką darau, labai tikiu, o sulaukti tokių žodžių tikrai liūdna.
– Ko išmokai dalyvaudama projekte?
– Išmokau atsirinkti, į kieno kritiką, komentarus reaguoti, į ką geriau nekreipti dėmesio. Iš projekto išėjau daug tvirtesnė, išmokusi reaguoti ir žiūrėti į viską paprasčiau.
Autorė: Liepa Vanagaitė
