Man patinka juodaodžiai. I like blacks. Man patinka Harlemas – šiltais rudens vakarais, be ypatingo reikalo, nė kojos iš ten nekeldavau. (Nekelk nė kojos į Harlemą, įspėjo mane išlydėdami bičiuliai; simptomiška, aš ir nekėliau kojos – tik ne į jį, o iš jo....).
Malcolm Shabazz turgus su spalvingu kultūriniu paveldu, gospel mišios bažnyčioje ir naktinė savitarnos skalbykla; pasiturinčiųjų rajonas saldžiu pavadinimu - Sugar Hill; Sylvia Soul Food restoranas – ypatingi receptai, soul food, vergai gamindavo maistą iš likučių, bet - su meile, įdėdavo ten savo širdies... Rytais, už dolerį nusipirkę kavos ir donutų, pusryčiaudavom su Shantee – jos protėviai, kilę iš vidurio Afrikos, buvo atvežti į Ameriką kaip vergai... Haitiečiai, išeiviai iš Ugandos, Nigerijos, Zimbabvės – jie tokie supratingi, jie nežemindavo manęs kvailais klausimais apie Rytų Europą, - jie žino skausmo kainą. Jie neturi nė lašo arogancijos.
Skausmas, matyt, išmokė žmones gerumo. Pačią pirma dieną, Harlemo metro skaudžiai kritau nuo laiptų su visais savo lagaminais, - ir tą pačią akimirką kažkas mane pakėlė ir padėjo laiptais užnešti lagaminus. Smagu žinot, kad suklupus kažkas padės tau atsikelti. Beveik metus vaikščiojau Harlemo gatvėmis, išdavus savo tautinę tapatybę, išdavus „Lietuvą, kurią myliu, / kuri manęs nemyli, Dieve mano“. Koks saldus neištikimybės skonis, kaip glajumi aplieti donutai, pardavinėjami prie Apollo teatro 125-oje gatvėje. Čia, juodaodžių Mekoje, tarp migrantų ir vergų palikuonių, jaučiausi savo vietoje. Buvau laiminga nuo pirmos iki paskutinės valandos. Dabar, su meile sakau – „mano Harlemas.“
Bet Lietuvoje nesijaučiau nei laiminga, nei savo vietoje; ir Lietuva atrodė svetima – lyg ne mano. Bandau visaip pratintis prie tos Lietuvos, kalbėt su ja, kalbėt apie ją, bandau ją „prisijaukinti“. O šis tekstas atsirado kaip atsakas į M.Adomėno straipsnį „Naujosios kairės iššūkiai“, į straipsnį, kuris paskatino grįžt prie seniai ramybės neduodančių klausimų: kas yra Lietuva, kas ta visuomenė, tauta ir valstybė? Kas kalba jos vardu ir ką ši valstybė atstovauja? Ir ar galiu apie ją sakyti – „mano“...?
Minėtame straipsnyje, apžvelgęs besiformuojančio „Naujosios kairės“ judėjimo sąmoningumo trajektorijas, autorius kaip vieną iš jo bruožų įvardija kaip puolimą prieš tradicinės visuomenės atsparas ir vertybes. „Tradicija“ ir „vertybė“ – gražūs žodžiai, turintys galingą emocinį ir idėjinį užtaisą. Tačiau – kieno tradicija, ir kieno vertybės? Gražu gyvent tradiciniame pasaulyje su tradicinėmis vertybėmis, bet vieną dieną, kaip nelauktas svečias, pabeldžia į duris simbolinis Kitas ir paklausia – o kur man pasidėt...?
Man patinka queer teorija ir joje slypinti drama – žmonės, kurių seksualinė tapatybė neaiški, jie priversti manipuliuoti, vaidinti, apsimesti esą kažkuo, kuo nėra... dangstytis visokiom kaukėm, kai norisi šaukte šaukti apie savo tikrą skausmą...Kultūra tau liepia šypsotis, kai atliekama operacija be nuskausminimo... Kaip sakė Sent Egzuperi, jei generolas lieps kareiviui skraidyti jūros paukščiu, o kareivis nepaklus, tai bus kaltas ne kareivis, o generolas. O kitybė gali pasireikšti nebūtinai seksualinėje dimensijoje. Queer man primena Martino Ideno dramą, aprašytą Dž.Londono romane „Martinas Idenas“ – buržuazija priims į savo gretas talentingą proletariato vaiką, bet šis privalo išsižadėti savo autentiškos patirties... Simboliniame lygmenyje - undinėlė iš Anderseno pasakos... – mes tau leisim vaikščiot šita žeme, jei sutiksi amžiams nutilt... Tokia tradicija, nieko nepadarysi... Ir ta tradicija tau pasako, švelniai tariant - „Užsičiaupk.“
Sena gera strategija yra nemalonias temas paskelbti tiesiog juokingomis. Būtent juokingais ir šmaikščiais minėtame straipsnyje paskelbiami Karolio Klimkos teiginiai: „Kaip ir kam parsiduoti mus moko kas netingi. (...) Jeigu žmonės daugiau uždirbtų ir mažiau dirbtų arba išvis nedirbtų, gerovė augtų ir progresas vyktų pagal kitą logiką. Būtų daug laisvo laiko. Jį būtų galima skirti kūrybai, poilsiui, seksui, muzikai ir religijai. Jį būtų galima skirti NIEKAM.” (“Kam dirbti?”, Delfi.lt, 2006.X.17). Galėčiau išvardinti visą eilę autorių, teigusių, jog gyvenimo komodifikacija, žmogaus pavertimas vien tik dirbančiu ir vartojančiu instrumentu, yra vienas didžiausių mūsų meto iššūkių ir problemų – pradžiai, tai būtų visa Frankfurto mokykla, Hannah Arendt ir Seila Benhabib.
Ir man atrodo, kad gyvenimo kokybei ir demokratiniam diskursui kur kas didesnę grėsmę kelia ne viešas kalbėjimas apie homoseksualumą, ką M.Adomėnas įvardija kaip destruktyvų veiksmą, bet nuolatinis vartotojiškumo propagavimas, kai sėkmė siejama su erdviu namu ir prabangiu automobiliu, o asmenybė, pasak Adorno ir Hokrheimerio – „su dantų baltumu ir pažastų kvapu.“ Laikas, laisvas nuo darbo – laikas, skirtas susimąstyt. Šie žodžiai galbūt juokingi tiems, kurie ramiai sau žaidžia golfą ar neskubėdami gurkšnoja arbatą iš antikvarinių servizų, tačiau tiems, kurie plušėję po 10 valandų ankštose kontorose, šiuolaikinėse vergių Izaurų plantacijose (už metaforą ačiū Giedrei Kazlauskaitei), randa savyje jėgų dar kelias valandas kovoti universiteto auditorijose - anaiptol... Kam studijuoti sociologiją, kai dirbi gyvūnėlių parduotuvėje arba farmacijos bendrovėje? Užsimanei subjektyvumo? Nebenori būti vien animal laborans, kalbančiu instrumentu? Kai darbas pripildo tavo dieną (ir kantrybės taurę) iki paskutinio lašo, tuomet laikas, skirtas NIEKAM, minutė – skirta žiūrėjimui pro langą, į plaukiančius debesis, į kaštonų pumpurus, į žolę, - įgyja aukso vertę. Taip retai pasitaikanti minute - kai nors trumpam gali susigrąžinti savo subjektyvumą ir pabūt – galbūt niekuo, - bet ne ekonominės mašinos sraigteliu.
Naujoji kairė minėtame straipsnyje kaltinama, esą ji griauna tradicines vertybes, normalią, sveiku protu pripažįstamą tvarką, valstybės gyvavimą palaikančius principus ir valstybės tęstinumo prioritetus. Tačiau kas yra valstybė? Kieno ta valstybė ir ką ji atstovauja? Koks yra ryšys tarp valstybės ir jos piliečių, ir kas atsitinka, kai jis nutrūksta? Kai valstybė palieka savo piliečius už ribų, prasideda isterija. Studentų bendrabučiuose buvo šalta, po geležinėm lovom krebždėjo žiurkės; XXI amžiaus išvakarėse - keleri metai be šilto vandens; šiukšlių konteineryje buvo rastas negyvas naujagimis, kažkas neištvėręs nusižudė, iššoko pro 5 aukšto langą (tai buvo mažiausiai dukart – prieš man ten apsigyvenant ir netrukus po mano išsikraustymo). Ir aš buvau įtūžusi. Ir aš balsavau ne taip, kaip „reikia“. Kai negali išsakyti, belieka tik išrėkt. Tipiškas isterijos atvejis – kai kultūra neigia tavo ambicijų ir troškimų, tavo kalbėjimo (ir turbūt – tavo egzistencijos) teisėtumą, protestas pereina į kūną, įgyja neartikuliuotą ir neargumentuotą išraišką – kai negali kalbėti, belieka arba nualpti, arba klykt.
Man patinka Antonio Gramsci, nesvarbu, kad jis vertinamas prieštaringai, kad jis laikomas reakcingu, ir kad rašant projektų paraiškas, jo rekomenduojama necituot. Man patinka Gramsci hegemonijos teorija – ji „gyva“, atpažįstu joje savo pačios patirtį, savo klystkelius ir klaidingą sąmonę, netikrus pažadus, sufalsifikuotus troškimus... Ir minėtame M.Adomėno straipsnyje atrandu hegemoniją – kai viena socialinė grupė savąsias vertybes pateikia kaip universalias, neišvengiamas, „tradicines“, dedasi kalbanti „tautos“ ar „visuomenės“ vardu, šitaip išgaunamas spontaniškas sutikimas, likusi visuomenės dalis šias vertybes priima kaip savąsias ir gyvenimas teka sena vaga.
Dar man patinka afroamerikiečių poetas Langston Hughes. Jo eilėraštis „I, too, sing America,“ į lietuvių kalbą Bronio Railos išverstas pavadinimu „Amerikos negro daina“:
Aš juodas jūsų brolis / Mane jūs siunčiat valgyt į virtuvę /
Kai ateina jūsų svečiai. / Bet aš juokiuos / Valgau / Ir tvirtėju.
Rytoj / Kai svečiai ateis, / Aš pats atsisėsiu už stalo.
Niekas neišdrįs / Pasakyt man: /Virtuvėje valgyk.
Ir / Susigėdinę jūs pamatysit, / Koks aš gražus.
Ir, taip pat, Amerika.
„I, too, am America“. Kiek žmonių, perfrazuojant Langston Hughes, šiandien norėtų pasakyti – „I, too, am Lithuania.“ Būtų mano valia – išdalinčiau kiekvienam bomžui marškinėlius su tokiu užrašu. O kartais, mielai apsivilkčiau ir pati.
Šį tekstą norėčiau užbaigt iškalbinga citata. M.Adomėnas mini Samuelio Johnsono ir Jameso Boswello 1778 metais vykusį pokalbį apie Whigus, to meto kairiuosius: „...dr. Johnsonas piktai suburbėjo „Visuomet sakiau, kad pirmasis Whigas buvo velnias“. Boswellas atitarė: „Išties, pone. Velnias nepakentė subordinacijos; jis buvo pirmasis, pasipriešinęs galiai – „Geriau pragare karaliauti, negu tarnauti danguje“ – taigi, kairės tapatybė siejama su „liuciferišku maištu prieš hierarchiją, apibrėžtą vertybinę tvarką ir dievišką autoritetą laikų pradžioje.“
Bet jei maištas laikomas liuciferišku, o kapitalo, nuosavybės ir iš to išplaukiančios galios turėjimas per amžius nusistovėjusioje, įsitvirtinusioje, „tradicine“ laikoma hierarchijoje tapatinamas su dieviškumu – (ech, apmaudu - pagal šiuos kriterijus, niekada netapsiu šventąja), - tada, matyt, man belieka tik vienas kelias - pasiųst save pačią po velnių. Arba - back to Harlem.
