Ką mums primena žodis „mama“? Vienoms – vaikystę ir namus, su kepamų mielinių bandelių kvapu ir švariais, ką tik išskalbtais skalbiniais prakvipusia spinta, kitoms – paveikslėliuose regėtą madoną su kūdikiu ant rankų, kurios veidą puošia palaiminga šypsena.
Ir tikriausiai pačios tapusios mamomis dažnai susimąstome, jog dabar ta madona, tie švarūs skalbiniai ir tos mielinės bandelės esame mes pačios. Nepaisant to, kad dažniau, nei palaiminga šypsena, veide ryškiau matosi subtiliai lūpdažiu paryškinta ironija, švarių skalbinių kvapą permuša audinių minkštiklio aromatas, o mielinės bandelės kvepia tik parduotuvėje – bent jau aš nė neįsivaizduoju, kaip gaminama jų tešla. O ir pasiklausti nelabai turiu ko – draugės tik gūžčioja pečiais bei konstatuoja, jog
avinukai – ir sveikiau, ir gardžiau vaikams už tas visas senoviškas bandeles.Pasikeitė laikai, pasikeitė aplinka, net ir vaikai dabar – nebe tokie, kokie buvome mes prieš 20-30 metų ar kokie buvo mūsų tėvai vaikystėje. Tik kažkodėl mamos įvaizdis, kurį formuoja visuomenė, atkakliai nenori keistis, priversdamas šiuolaikines mamas plėšytis tarp savęs realizavimo idėjų (nes juk mama visų pirma – žmogus), atsidavimo šeimai (nes tas žmogus nori jaukaus ir mielo šeimos židinio) bei savo jausmų ir emocijų, kurie dažniausiai taip skaudžiai kertasi su šiuolaikine pedagogika.
Kad ir kokį klausimą užduotų mažylis, kad ir kokion isterijon pultų, mama – tas žmogus, iš kurio tikimasi, kad išsaugos sveiką protą, atras optimalų sprendimą, sudėlios visas pažirusias aplinkinių emocijas it tuos skalbinius spintoje – tvarkingai ir racionaliai, kad viskas ir dailiai atrodytų, ir būtų paprasta pasiimti.
Na, o pačios mamos isterijos, emocijos ir jausmai... telieka moteriškų žurnalų puslapiuose. Juose galima atrasti veiksmų planą, kaip įtilpti į norimo dydžio rūbus, kaip suvilioti žavingą nepažįstamąjį, kaip įtikti kraugeriui bosui ir netgi kaip atgaivinti dar prieš mėnesį ant palangės nudžiūvusią azaliją. Tik šių patarimų fone apie vaikus – nė žodžio. Tarsi mamoms visi jie negaliotų.
Nors galbūt kaip tik tas mažas rausvaskruostis rubuiliukas, saldžiai parpiantis lovelėje, privertė savo svajonių garderobą pakeisti praktiškų ir figūrą maskuojančių drapanų kabykla, flirtuoti tesuteikia progą nebent su artimiausios maisto prekių parduotuvės kroviku, o bosas... tas kraugerys pasiliko kažkur tolimoje praeityje, kai paskutinį kartą jį matėte – draugiškai pamosavo jūsų prašymu išleisti motinystės atostogų, palinkėjęs kuo geriausios kloties ir nepamiršęs pasiteirauti, ar į jūsų vietą pasamdytas žmogus galės retkarčiais (po kokius 4-5 kartus per dieną) paskambinti ir pasikonsultuoti su jumis darbo klausimais.
O ji, t.y. žalioji mūsų planeta, vis sukasi! Kartu įsukdama ir mūsų emocijų bei jausmų karuselę. Ciklo permainos? Mėnulio pilnatis? Saulės trūkumas? Galvos skausmas?
Mes galime prisigalvoti kad ir milijoną priežasčių, kad sau ir aplinkiniams pateisintume savo nesėkmes ir prastą savijautą. Jie tiki, tikime ir mes, tik... kaip visą šitą emocijų bangą pateisinti prieš atviras ir naivias mažo žmogučio akutes? Ar jis patikės pasakėlėmis apie mėnulio pilnatį ir saulės užtemimą? Ar bent jas išklausys? Mes baiminamės, nes veikiausiai šio žmogučio galvelėje užsifiksuos vienintelė išvada – be priešistorės ir galimos veiksmo raidos: mama pikta. Arba liūdna. Arba nelaiminga. Ir jis bus velniškai teisus, nevyniodamas savo išvadų į diplomatijos vatą ir nesidangstydamas paguodos frazėmis, esą „tau dabar sunkus
ldquo;, „gal nueik į kokį grožio saloną, ir viskas praeis“?Jis pasakys arba pagalvos pataikydamas tiesiai į dešimtuką: mama – nebe ta. Mamos jausmai pašėlo. Dar blogiau – jie prasiveržė į paviršių, sujaukdami visuotinę idilę ir paversdami patį mylimiausią žmogų nenuspėjama bauginančia būtybe, kuri gali nei iš šio, nei iš to pulti į ašaras, aprėkti dėl smulkmenos ar tiesiog susisukti kur kampe su knyga ir tapti kurčia prašymams nupiešti žiurkėną ir įpilti sulčių.
Kol ši mama dar nebuvo mama, ji turėjo teisę į nuotaikų svyravimus. Tačiau tapusi mama šią privilegiją prarado. Nes mūsų sąmonėje mamos įvaizdis niekaip nedera su silpnumu, verkšlenimu, bejėgiškumu ir emocinėmis audromis.
Jei nuotaikų kaita, nusivylimas ir liūdesys tada, kai turėtume džiaugtis bei apatija tada, kai turėtume veikti, nekeltų diskomforto mums pačioms, būtų galima eilinį kartą pakovoti už savo teises, apšaukiant žiaurią patriarchalinių prietarų kupiną visuomenę netolerancija moterims. Tik ar nuo to palengvėtų mums pačioms? O svarbiausia – ar mūsų vaikučiai išties būtų laimingesni, turėdami „legaliai“ nervuotas ir nestabilias mamas.
Taigi ką daryti, jei mamos emocijos ir jausmai pašėlo, o susitvardyti verkiant reikia (kad ir verkiant tiesiogine prasme)?
• Visų pirma – pagalvoti, ko gi šiuo metu norisi labiausiai? Iškart atmesti tokius absurdus, kaip, antai, sutvarkyti kambarius ar išskalbti žole ištepliotus vaiko džinsus. Visa tai palauks. Dabar – pusvalandukas sau! Gal palaimingoji madona ir neliktų kurčia vaiko verkšlenimams ir pazirzimams, bet... sutikime: juk pasaulis neapsivers nuo to, kad šiandien tiesiog atsisakysite paskaityti knygelę, nenupiešite žadėtojo paveikslėlio ar užuot kepusi blynus vakarienei paraginsite vyrą susitepti sumuštinį. Užtai pusvalandis sau – išloštas. Atsiribokite nuo viso pasaulio ir imkitės to, kas jums malonu: mezgimo, įdomios knygos, žurnalo,
mo ar tiesiog smagaus prasiėjimo per televizijos kanalus. Jums reikia pravėdinti smegenis, tad pamirškite savo pareigas – nuo jų taip pat kartais reikia pailsėti.
• Jei niekaip nepavyksta nusiraminti, pamėginkite surašyti papunkčiui, kas gi jus veda iš proto? Gal tam yra labai reali priežastis? O gal net kelios? Surašytos popieriaus lape jos atrodo ne tik realesnės, bet ir... išsprendžiamesnės. Taigi paanalizuokite priežastis ir galimas išeitis: jei jūsų sumišę jausmai išties turi pretekstą, geriausia, ką galite padaryti – priimti sprendimą, kaip įveiksite kilusius nesklandumus. Na, o turint realų veiksmų planą viskas gana greitai stos į savo vietas ir galvoje siautėjęs chaosas vėl virs pavyzdine tvarka.
• Kartais atrodo, kad romantiška smulkmena viską tikrai pataisytų. Tik, lyg tyčia, vyras tuo metu turi kitų planų ir nė neketina apsireikšti prie durų nešinas gėlių puokšte, darbo reikalai ir buitis tikrai neleis išvykti kur nors prasiblaškyti savaitgalį, ir apskritai – atrodo, tarsi visas pasaulis būtų nusisukęs ir jūs ničniekam nerūpite. Netiesa! Kaip ten bebūtų, bent jau vienam žmogui jūs tikrai rūpite – pačiai sau. Tad kodėl gi savęs nepalepinus maža dovanėle? Nauja įdomi knyga, mėgstamos muzikos CD ar batelių pora (priklausomai nuo nuotaikos ir skonio) gali akimirksniu pakelti nuotaiką netgi geriau, nei išvyka su šeima prie jūros, kai visą kelią tik ir galvojate, ar su šita striuke jūsų atžalėlei nebus per šalta ir ar tikrai nepamiršote į kelioninį krepšį įsimesti laido mobiliajam telefonui.
• Kai norisi pykti be priežasties, dažniausiai ta priežastis vis dėlto yra. Tai – jūs pati. Jei šį kartą jaučiate, jog pati ėmėte save erzinti – pate metas pasikeisti. Bent jau truputėlį. Prašmatnus manikiūras, pedikiūras, nauja šukuosena, masažo seansas – tai taip moteriška ir banalu, bet... bingo! Tai tikrai veikia!
• Beje, neretai nutinka ir taip, kad viduje susikaupę neigiamos emocijos veržiasi per kraštus nebepalikdamos vietos netgi norui ką nors pakeisti – tarsi suktumėtės užburtoje karuselėje, kai norisi tik tūžti ir lieti savo pyktį visur, kur pakliūva. Jūs nesijaučiate skęstanti, kuri griebtųsi už šiaudo – jūs tiesiog įsiutusi, ir šiaudo jums nereikia, jums reikia nelaimėlio, ant kurio galėtumėte kibirais išlieti susikaupusią tulžį. Situacija tikrai
ir sunkiai suvaldoma, taigi kuo skubiau savo viduje šėlstančiai raganai pasakysite „Stop!“, tuo mažiau bėdos pati sau prisidarysite. Pasinaudokite vyriška patirtimi ir... pamėginkite šias emocijas išlieti sporto salėje. Tikrai veiksminga ir patikrinta. O jei neturite galimybės ten nueiti – ne viena „kolegė“ mama tvirtina, jog tokioje situacijoje ideali panacėja – kambarių tvarkymasis. Energijos – apstu, mąstyti nieko nereikia, o po valandžiukės kitos namuose suspindusi švara tiesiog gaivinte atgaivina.
Tad mielos bičiulės, mamos! Jei ne šiandien, tai ryt oras bus vėl puikus. Mes neturime laiko tiek, kad galėtume švaistyti jį tokiems nemaloniems dalykams, kaip slogi nuotaika ir pyktis be priežasties. Verčiau semkime rieškučiomis šviesiuosius kasdienybės trupinėlius – tuos, kurie džiugina ir pakelia ūpą!
