„Ar aš tau nesakiau?..“ – dar ir dabar kartais užverčiu akis į viršų ir nenoriu girdėti šių žodžių. Teisybė akis bado. Bet, ko gero, nėra nei vieno užaugusio vaiko, kuris iš savo mylinčios mamos nebūtų išgirdęs šios frazės.
Kai sulaužiau savo mėgstamiausią skėtį, žaisdama su juo neatsargiai: apvertus įsivaizdavau, kad tai yra laivas, ir įsėdus į jį supausi. Jūra bangavo, laivas siūbavo, o aš vaikščiojau ratu apverstame aukštyn kojomis skėtyje – buvo taip smagu! Kai spalvingas skėtis sulūžo, verkiau mamos glėbyje jai pro petį žiūrėdama į išmestą daiktą. „Ar nesakiau, kad taip bus?“
Kai lietus permerkė iki paskutinio siūlelio, kai drebėdama iš šalčio bėgau namo ir svajojau apie šiltą vonią – žinojau, kad mama vos tik grįžusią ten įmurkdys. Stovėjau nuleidusi galvą koridoriuje su varvančiais nuo lietaus plaukais ir klausiausi mamos moralo: „Ar nesakiau, kad pasiimtum skėtį? Juk kaupėsi audra.“
Kai mano geriausia draugė niekaip neįtikdavo mamai: tai nepasakydavo „laba diena“ (pf kokia smulkmena...), tai ne taip atsisveikindavo, tai ne taip nusijuokdavo (aš irgi ne ką prastesnė!). O dar geriau pareiškė, kad pabuvus su ja aš darausi nesukalbama – kokia nesąmonė! Tiesa, praėjus vos porai metų, nesakiau mamai, kad „draugė“ susilaukė vaiko dar būdama nepilnamete nežinia nuo ko, ir nesugebėjo pabaigti vidurinės mokyklos. Nenorėjau išgirsti mamos frazės „ar aš tau nesakiau“.
Kai susitikau savo pirmąją meilę ir skraidžiojau padebesiais, mama vis grąžindavo mane į žemę: „Jis tau netinka. Jo akys man nepatinka. Jis tave apgaus.“ Bla bla bla... Ką gi ji gali žinoti apie tikrąją meilę, pykdamasi su mano tėčiu į savaitę bent kartą??? Ką ji gali aiškinti apie tikrus santykius ir tyrą meilę, jei pati gyvenime turėjo du vyrus? Pf... Kaip bebūtų gaila, nepraėjus pusmečiui, jis net nepaskambino ir nepasakė, kad viskas baigta – turėjau pati susiprasti, kai pamačiau jį apkabinus ir bučiuojant kitą. Išdidžiai nuėjau ir pasakiau mamai, kad jis man atsibodo ir aš su juo pati nutraukiau santykius. Dar ilgai paskui antklodė naktimis šlapdavo nuo ašarų. „Ar aš tau nesakiau?...“
Kai mamos paklausiau patarimo, ar man geriau studijuoti Kauno ar Vilniaus universitete, gal rinktis politologijos, ar psichologijos specialybę, ji man atsakė: „Vaikeli, tu pati geriau žinai, kas tau tinka.“ Tada sutrikau. Nebus patarimo ir laukimo, kada bus galima ištarti tuos magiškus žodžius, su kreiva šypsena ir primerktomis akimis – „Ar aš tau nesakiau?“
Kai mama stovėjo su maišu skudurų , kuriuos jai įpiršo apsimetėlė „vargšė“ vėluojanti į traukinį moteriškė, ir kuriai mama atidavė visus piniginėje turėtus pinigus, aš tik susirūpinusi ištariau: „Mama, juk aš tau sakiau, kad tokios vaikšto ir apgaudinėja tokias patiklias kaip tu!“
Ir tada supratau. Nėra šiuose žodžiuose cinizmo. Nėra nei perkreiptos šypsenos, nei iš pasitenkinimo primerktų akių. Yra tik noras perspėti savo brangiausią ir mylimiausią žmogų. Perteikti savo patirtį, kad jis neužliptų ant to pačio grėblio ir nepatirtų skausmo – fizinio ar dvasinio. Deja, dažniausiai šios pokalbio dalies mes dažnai nenorime išgirsti. Norime patys išbandyti visas pasekmes: skausmą, liūdesį, nusivylimą... Todėl belieka išklausyti tik visus „Aš aš tau nesakiau“. Bet gal taip ir geriau, nes juk taip kaupiasi gyvenimo patirtis?
Bet kokiu atveju, norėtųsi padėkoti visoms mamoms (ne tik savo :) už kiekvieną neištartą „ar aš tau nesakiau“ ir už kiekvieną palaikymą, kai tie baisūs žodžiai buvo ištarti. AČIŪ tau, Mama!
