Mama iš Dievo malonės

Va­kar Lie­tu­vos Pre­zi­den­tė Mo­ti­nos die­nos pro­ga or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­liu ap­do­va­no­jo Sta­nis­la­vą Sto­nie­nę. Sep­ty­nis vai­kus do­rai išau­gi­nu­si mo­ti­na sa­ko: „Die­vas da­vė daug. Bet vi­sus ge­rus.“ Kel­mės ra­jo­ne, Pa­du­by­sio kai­me, su sū­naus Ri­man­to šei­ma gy­ve­nan­ti Sta­nis­la­va Sto­nie­nė ge­gu­žės vi­du­ry­je švęs de­vy­nias­de­šimt­me­tį.

Se­nat­vei – jau­nys­tės krai­tis

Sta­nis­la­va Sto­nie­nė, sė­dė­da­ma ant iš sa­vo verp­tų vil­no­nių siū­lų išaus­tu „di­vo­nu“ už­ties­tos lo­vos, ro­kuo­ja at­ža­las.

Vy­riau­sia­jai duk­rai – Te­re­sei jau še­šias­de­šimt dve­ji. Gy­ve­na Šiau­liuo­se. Dir­bo „Verps­te“, pa­skui – li­go­ni­nė­je. Pet­rui – še­šias­de­šimt. Dir­ba su­vi­rin­to­ju. Pen­kias­de­šimt aš­tuo­ne­rių Bo­les­lo­vas – me­džio ap­dir­bė­jas. Pen­kias­de­šimt pen­ke­rių Vy­tau­tas bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus. Miš­ki­nin­kas. Pen­kias­de­šimt dve­jų Ri­mas – iš pro­fe­si­jos zoo­tech­ni­kas, šiuo me­tu ūki­nin­kau­ja. Duk­ra Vir­gi­ni­ja – taip pat zoo­tech­ni­kė. Šią va­sa­rą pen­kias­de­šim­ties su­lauk­sian­ti jau­niau­sio­ji duk­ra Auš­re­lė – bat­siu­vė. Gy­ve­na Gar­lia­vo­je. Ją Sta­nis­la­va pa­gim­dė jau bū­da­ma ke­tu­rias­de­šim­ties.

Di­de­lis Sta­nis­la­vos gy­ve­ni­mo krai­tis. Iš sep­ty­nių vai­kų su­lau­kė pen­kio­li­kos anū­kų ir de­vy­nių proa­nū­kių. Ir dar ne vis­kas. Ne vi­si anū­kai su­kū­rę šei­mas. Jau­niau­sia­jai Vik­to­ri­jai – tik še­šio­li­ka. Sta­nis­la­va ti­ki­si su­lauk­ti dar bent ke­lių proa­nū­kių.

„Kiek gi­mė, tiek užau­gi­nau. Vi­si ge­ri, ačiū Die­vui. Nė vie­nas ka­lė­ji­me ne­sė­dė­jo. Blo­go žo­džio nuo vai­kų ne­su gir­dė­ju­si. Ir anū­kai – ge­ri. Se­se­rys ma­žiau vai­kų tu­rė­jo. Bet esu lai­min­giau­sia.“

Vai­kai neį­rė­žė raukš­lių

De­vy­nias­de­šimt­me­tė Sta­nis­la­va vis­ką pui­kiai at­si­me­na. Vei­de tik ke­lios raukš­le­lės. „Dar dė­kui Die­vui, ne ant lo­ve­lės. Tik ko­jos skau­da ir su re­gė­ji­mu pra­stai. Li­go­ni­nėj gu­lė­jau. Nieks ne­skai­to, kad man de­vy­nias­de­šimt, – pa­sa­ko­ja Sta­nis­la­va. – Tik ko­kį sep­ty­nias­de­šimt me­tų duo­da. Gal, kad jo­kiais te­pa­lais vei­do nie­ka­da ne­si­te­piau?“

Vai­kai gi­mė kas dve­ji me­tai, ta­čiau bu­vę ra­mūs, ge­ri. „Sun­ku­mo ne­ju­tau. Va­ka­re iš­mau­dau, pa­gul­dau. Per nak­tį iš­mie­ga. Ry­tą imu už no­si­kės, žiū­riu, ar dar gy­vas. Vai­kai gim­da­vo bui­nūs – vi­si svė­rė po ke­tu­ris ki­log­ra­mus. Ir au­go svei­ki. Nie­ka­da ne­si­rgda­vo. Gal kad prie sa­vęs il­gai lai­ky­da­vau? Tol pa­ti mai­tin­da­vau, kol dan­tys iš­dyg­da­vo“, – pa­sa­ko­ja ma­ma.

Ji ste­bi­si, kai da­bar jau­nos ma­mos „kaž­ko­kius mil­te­lius“ karš­tu van­de­niu už­pi­la ir duo­da kū­di­kiams. Kas ten per pa­tie­ka­las? Ji, nu­sto­ju­si mai­tin­ti krū­ti­mi, sa­vo vai­kams duo­da­vo na­tū­ra­lų mais­tą, ku­rį ir suau­gę val­gy­da­vę: minkš­tai iš­vir­tą kai­miš­ką kiau­ši­nu­ką, trin­tų bul­vių su svies­tu, vir­da­vu­si ko­šes.

Pir­mų­jų vai­kų vys­tyk­lus ir šliauž­ti­nu­kus de­vy­nias­de­šimt­me­tė skalb­da­vo ran­ko­mis, nes tro­bo­je ne­bu­vo elekt­ros. Ne­bu­vo ir mui­lo. „Iš kuk­nios išim­da­vau pe­le­nus. Už­pi­lu karš­tu van­de­niu. Pa­da­rau mac­nų tir­pa­lą, kad net ran­kas ėda. Ir mer­kiu skal­bi­nius“, – pa­sa­ko­ja.

Kai vai­kai pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, anks­čiau at­si­kė­lu­si ma­ma pri­vir­da­vo vai­kams ce­pe­li­nų, kad so­tūs, šil­to mais­to pa­val­gę išei­tų į mo­kyk­lą. Iš mo­kyk­los pa­rė­ję vėl ras­da­vo šil­to mais­to. Ma­ma į dar­bą nei­da­vo. Tik, kai rei­kė­da­vo, pa­ra­vė­da­vo ko­lū­kio dar­žus, taip va­di­na­mas nor­mas. Bet la­bai daug dirb­da­vo ir už­dirb­da­vo bū­da­ma na­muo­se. „Nu­šer­da­vau be­ko­niu­ką, išau­gin­da­vau bu­liu­ką ar te­ly­či­kę. Par­duo­da­vom. Skrum­niai gy­ve­nom. Bet vai­kai bu­vo pa­val­gę ir ap­tai­sy­ti.“

Svar­biau­sia, pa­sak ma­mos, kad dėl sa­vo vai­kų nie­kuo­met ne­te­ko rau­do­nuo­ti.

„Kai­my­nai ste­bė­da­vo­si – kaip čia yra, kad Sto­nių tiek daug vai­kų ir nė vie­nas nie­kur ne­pra­si­ki­ša. Ir šat­ri­kę tik po­rą kar­tų yra te­kę paim­ti. Ne dėl ko­kio nu­si­kal­ti­mo, o dėl to, kad per il­gai ne­grį­žo na­mo, su­kė­lė rū­pes­tį, – pa­sa­ko­ja ma­ma Sta­nis­la­va. – Nuo­lat šne­kė­da­vau, kad į sve­ti­mą dar­žą, į sve­ti­mą so­dą ne­val­na ei­ti. Ir klau­sy­da­vo.“

Ji pui­kiai su­ta­ria su sū­naus Ri­man­to šei­ma. Ne­sis­kun­džia mar­čia Ade­le, nė anū­kais. „Vie­na jau ne­pa­gy­ven­čiau. Paei­nu tik su laz­da. Žie­mą iš­va­žiuo­ju pas ki­tus vai­kus. Per vi­sus pe­rei­nu. Bet mies­te man nuo­bo­du. Pa­du­by­sy sma­giau­sia.“

55 me­tai su sa­vo žmo­gumi

Jau de­vin­ti me­tai, kai Sta­nis­la­va Sto­nie­nė – naš­lė. Su sa­vo vy­ru Bo­les­lo­vu kar­tu iš­gy­ve­no 55 me­tus. Jis, anot Sta­nis­la­vos, tu­rė­jo ge­rą gal­vą. Bu­vo bai­gęs tik tris sky­rius, bet dir­bo kon­to­ro­je. Ir mo­ky­da­vo dirb­ti tech­ni­ku­mus bai­gu­sius jau­nus žmo­nes.

Išė­jęs į pen­si­ją, ėmė pieš­ti pa­veiks­lus, drož­ti kry­žius, kop­lyts­tul­pius ir ki­to­kias gro­žy­bes iš me­džio.

Su Bo­les­lo­vu Sta­nis­la­va su­si­pa­ži­no gy­ven­da­ma pas vy­res­nią­ją sa­vo se­se­rį. Iš pra­džių ne­la­bai pa­ti­ko, nes bu­vo tre­jais me­tais už Sta­nis­la­vą jau­nes­nis. Bet vė­liau vis­kas klos­tė­si sa­vai­me.

Pra­si­dė­jo ka­ras. Bo­les­lo­vą paė­mė į ka­riuo­me­nę. Pus­ket­vir­tų me­tų tar­na­vo. Sta­nis­la­va kant­riai lau­kė. „Per tą lai­ko pir­šo ir naš­lių, ir ka­va­lie­rių. Nė­jau nė už vie­no,“ – pri­si­me­na.

Gal jau­tė šir­dis, kad su šiuo žmo­gum bus lai­min­ga? Lai­mės la­bai il­gė­jo­si. Sta­nis­la­vos ma­ma mi­rė tris­de­šimt tre­jų me­tų. Ji sep­ty­ne­rių li­ko naš­lai­tė. Dar du ma­žes­ni už ją bro­liu­kai vaikš­ti­nė­jo ša­lia len­tos, kur bu­vo pa­šar­vo­ta ma­ma, ir pra­šė jos val­gy­ti.

Su pen­kiais vai­kais naš­liu li­kęs tė­vas ve­dė ki­tą mo­te­rį. Su ja su­si­lau­kė dar pen­kių vai­kų. Pir­mie­ji, vos pra­ku­tę, sku­bė­jo tar­nau­ti. „Ei­da­vau pas ūki­nin­kus dar­žų ra­vė­ti, bul­vių kas­ti. Iki pu­sės blauz­dų po pur­vy­ną brai­dy­da­vau. Še­šio­li­kos me­tų Dru­piš­kė­je jau duo­ną min­kiau, rei­kė­da­vo iš­kep­ti po dvy­li­ka ke­pa­lų, kad už­tek­tų vi­sai ūki­nin­ko šei­my­nai. Šė­riau kiau­les, mel­žiau kar­ves,“ – sa­vo var­gus var­di­ja Sta­nis­la­va.

Jos gy­ve­ni­mas pa­leng­vė­jo tik ta­da, kai vy­res­nio­ji se­suo iš­te­kė­jo už tur­tin­go iš Ame­ri­kos grį­žu­sio ir 30 hek­ta­rų nu­si­pir­ku­sio naš­lio. Pas ją ir bu­vo, kol iš­te­kė­jo.

Vai­kai iš­mo­ko tė­vų pa­mo­kas

Iš­te­kė­ju­si ap­si­gy­ve­no pas uoš­vius. Verp­da­vo vil­ną. Su any­ta aus­da­vo mi­lą, siū­da­vo kel­nes ir pal­tus. Anuo­met tai bū­da­vęs „pa­rėd­nys“ ei­ti į sve­čius ir į baž­ny­čią.

Pas­kui nu­si­pir­ko ūke­lį ato­kia­me Gi­ri­nai­čių kai­me. Ten ir gy­ve­no tris­de­šimt me­tų. Iš pra­džių prie ži­ba­li­nės lem­pos. Pas­kui at­ke­lia­vo elekt­ra. Bet į so­dy­bą ne­bu­vo nė do­ro ke­lio. Iš­te­kė­jo duk­ros. Žen­tai nu­si­pir­ko ma­ši­nas. At­va­žiuo­ja iki Gai­lių. Pa­lie­ka ma­ši­nas ir ke­liau­ja tris ki­lo­met­rus iki Gi­ri­nai­čių pės­ti.

Žen­tai, pa­sak Sta­nis­la­vos, ir su­ra­do so­dy­bą Pa­du­by­sy­je, ša­lia ke­lio. Nu­pir­ko ją ir ap­si­gy­ve­no su sū­naus Ri­man­to šei­ma. Sta­nis­la­va čia sa­vo die­nas lei­džia jau 25 me­tai. Čia įvy­ko jos ir jos vy­ro Bo­les­lo­vo auk­si­nės ves­tu­vės. Su Mi­šio­mis baž­ny­čio­je. Su mu­zi­ka. Ir „šliū­bą“ iš nau­jo paė­mę baž­ny­čio­je.

Sa­vo gy­ve­ni­mu iš­ti­ki­my­bės ir at­sa­ko­my­bės pa­vyz­dį ro­džiu­si Sta­nis­la­va džiau­gia­si, jog tė­vų pa­mo­kas iš­mo­ko jų at­ža­los.

Regina MUSNECKIENĖ