Kai savaitės biudžeto suvestinėje išlaidų grafa viršija įplaukų, turime apsispręsti, kaip pasieksime balansą. Viena išeičių – „veržtis diržus“ (t. y., atsisakyti n'tosios poros batų, kasdienio alaus gurkšnojimo, šėlionių klube iki paryčių ir t.t.). Ši publikacija apie pasirinkusius antrą kelią – didinti pajamas.
Darbas – naktį, mokslai – dieną
Pusė trijų nakties. Kai didžioji dalis mūsų jau spėję kietai įmigti, suskamba Gabrieliaus (vardas pakeistas) žadintuvas – laikas į darbą. Trečio kurso studentas penkiskart per savaitę tokiu metu keliasi jau antrus metus.
Nusprendė įsidarbinti vasarai, bet prasidėjus mokslams nutraukti darbo sutarties neskubėjo. „Laukiau „kritinio“ momento, kada nebegalėsiu darbo derinti su studijomis. Iki šiol tas momentas neatėjo“, – šypsosi Gabrielius. Jis džiaugiasi itin palankiu šiųmečiu tvarkaraščiu. Pernai neretai tekdavo vos grįžus iš darbo skubėti į paskaitas 10 valandą ryte.
Vaikinas pripažįsta, kad lengva nėra, bet pabrėžia, kad per daug laisvo laiko – irgi negerai. „Dabar išmokau vertinti laiką. Pirmame kurse nedirbau, bet mokslams ruošdavausi vis tiek paskutinę minutę. Mokslų atžvilgiu nedaug kas pasikeitė“, – pasakoja pašnekovas.
Paklaustas, kokia dėstytojų reakcija, Gabrielius sako: „Vieni jų apie mano darbą nė nenutuokia – ne pirmas ir ne paskutinis studentas, lankantis nereguliariai. Dauguma tų, su kuriais tariuosi, – supratingi, kartais leidžia ateiti į paskaitą su kita grupe, bet nuolaidų dėl to, aišku, neganu ir nesitikiu“.
Paragavus pinigų „skonio“
Saulius prieš dvejus metus įstojo į ekonomikos studijas. Po pirmo kurso rado darbą – ir pinigai praverčia, ir monotoniška vasara nusibosta. „Planas buvo tik vasarai, bet „atsiradus“ pinigams, jų norėjos visą laiką, taigi rudenį į „antrakursio suolą“ negrįžau“, – sako vaikinas. (Tiesa, Saulius pasirinko analogiškas studijas neakivaizdiniame skyriuje).
Ar nesinorėjo tęsti pradėtų studijų ir mokslo derinti su darbu? „Kiti bendradarbiai derina, man – be šansų“, – lakoniškai nukerta ir priduria: „Ryte paskaitos, popiet darbas, grįžti pusę dvylikos, o prieš septintą ryto vėl keliesi į paskaitas? – net nekilo tokia mintis“.
Saulius sako, kad į taip gyvenančius kolegas graudu žiūrėti, ypač tada, kai ateina sesijos metas. „O kada tuomet laikas pramogoms, kurios jaunam žmogui būtinos?“, – retoriškai klausia.
Paprašytas palyginti, kuris „statusas“ geriau: studentas su „studentiškom“ pajamom ar dirbantis žmogus, Saulius susimąsto: „Visur savi pliusai, savi minusai. Gal kartais ir apima nostalgija. Bet kai pagalvoji, kad iš tėvų kišenės gyvent reikia – nesmagu...“
Konkurencija tarp korepetitorių didėja
Gintarė ketvirtame kurse studijuoja lietuvių kalbos filologiją ir jau trečius metus mokinius bei studentus moko gimtosios kalbos. Paklausta, kodėl ėmėsi šios veiklos, studentė pirmiausia įvardija patirtį: norėjo įsitikinti, ar tinka pedagoginei veiklai. „Ne paslaptis, kad viliojo ir galimybė užsidirbti savų pinigų“, – šypsosi ji.
Nors tenka paaukoti dalį laisvalaikio, džiugina mažesnė priklausomybė nuo tėvų – per mėnesį pavyksta užsidirbti iki 500 litų. Tiesa, Gintarė sako, kad krizė „palietė“ ir korepetitorių rinką: „Pernai nespėjau aptarnauti visų norinčių, o šiemet ženkliai padidėjo siūlančių mokymo paslaugas skaičius“.
Teko sumažinti ir paslaugos kainą – iki 20 litų už valandą. (Beje, ši kaina panaši kaip pedagogų siūlomų paslaugų – Gintarė mano, kad studentai geba laisviau bendrauti, medžiagą pateikti patraukliau, dėl to yra ne mažiau paklausūs).
Norint įsiūlyti paslaugas, prieinamos kainos ir darbo patirties bei kompetenciją įrodančių pasiekimų nepakanka. Studentai – išradingi žmonės, tuo įsitikinti galima paskaičius interneto portaluose viešinamus jų skelbimus. „Nemokamos konsultacijos internetu“, „laisvų vietų liko nedaug“, „dvi valandos už pusantros kainą“ – tai tik keletas viliojimo būdų.
„Apvalesnes“ pinigų sumas užsidirba tie, kurie imasi rašyti referatų, kursinių ar bakalaurinių darbų. Šių paslaugų siūlytojų taip pat netrūksta. O kartais nuo kelių šimtų iki tūkstančio litų galima užsidirbti vos per porą valandų. Tiesa, taip įkainojamos būna ne sukauptos žinios (kurios, aišku, yra būtinos), bet rizika. Ir sutinkančių laikyti egzaminą kito asmens vardu reikia ieškoti nuodugniau...
Ne tik Lietuvoje
Murat gimtinė – Turkija, tačiau šį pusmetį vaikinas leidžia Švedijoje: atvyko pagal mainų programą. „Njuspeipiui“ pristatydamas situaciją savo šalyje, Murat paaiškina, kad pajamos daugelio turkų šeimose nėra labai didelės, jaunuoliai stengiasi nebūti našta tėvams, dažnai dirba puse dienos – laisvu metu po studijų.
Murat dirba privačiu mokytoju. Turkijoje nedidelė dalis abiturientų gali patekti į aukštąsias mokyklas, taigi tėvai, suinteresuoti atžalų ateitimi, linkę samdyti korepetitorius.
„Gryni pinigai iškart į rankas, nereikia mokėti jokių mokesčių – tai didžiausi privalumai“, – juokiasi Murat, paprašytas juos įvardyti. Surimtėjęs priduria, kad jam ši veikla teikia ir malonumą. Be to, galima lanksčiai pasirinkti darbo valandas. „Mano darbas – studentų svajonė“, – reziumuoja.
Kad šis darbas – tikra svajonė, įsitikinti nesunku. „Praėjusį pusmetį mokiau tris vaikus po dvi valandas per savaitę, valandos kaina – 25 eurai. Įvertinus įvairius galimus trikdžius, dėl kurių susitikimas gali neįvykti, uždirbu apie 500 eurų per mėnesį – tai kone dvigubai daugiau nei statistinis nekvalifikuotas darbuotojas Turkijoje, dirbantis visą dieną“, – aiškina vaikinas.
Tačiau įsitvirtinti šioje „svajonių rinkoje“ nėra paprasta. Tikrus pedagogus renkasi turtingiausi asmenys, mokantys trigubai daugiau, taigi jie nėra studentų tiesioginiai konkurentai. Murat aiškina: „Aš studijuoju prestižiniame universitete – tai bene didžiausia reklama man. Be to, labai svarbu patirtis ir rekomendacijos – svarbu rasti pirmą mokinį ir padaryti jam įspūdį“.
Apskritai Turkija – „finansinių kontrastų“ šalis. Už tą pačią veiklą galima gauti labai įvairų užmokestį. Viskas priklauso nuo to, kaip pavyksta susitarti, kokia paslaugos pirkėjų finansinė padėtis, pasirinkimo galimybės.
„Ir 10 eurų geriau nei nieko“, – teigia Murat, pats savo korepetitoriaus karjerą pradėjęs nuo panašaus atlygio. Už tokią sumą kiti studentai dirba 5-6 valandas pardavinėdami laikraščius ar dirbdami kitur aptarnavimo srityje – bet ir tai geriau negu nieko“, – dar kartą naudodamas šią studentišką tiesą sako Murat.
Grįžus į Lietuvą
Prieš metus žiniasklaidoje pasirodė pranešimų apie nelegalų pokerio turnyrą Šiauliuose. Trys organizatoriai, tarp kurių du – Šiaulių universiteto studentai, išnuomojo pokylių salę ir internetu kvietė registruotis norinčius. Renginį demaskavo teisėsaugininkai.
Organizatoriai tąkart „atsipirko“ baudomis, kurios siekė kelis tūkstančius litų. Tai tik vienas pavyzdžių, kada peržengiama riba tarp noro būti savarankiškam ir brandos stokos. Šių jaunuolių mamos, ko gero, būtų labiau patenkintos, išgirdusios prašymą: „Mama, duok pinigų...“.
Julius Vaitkaitis
