Panevėžietis Algimantas Lukoševičius neatsidžiaugia pasirinkęs kelionę į Meksiką, Belizą ir Gvatemalą – vertėjo nukakti tiek kilometrų, kad savomis akimis išvystų didžiosios majų civilizacijos paminklus.
Neseniai grįžęs iš nuostabios kelionės panevėžietis verslininkas, rotarietis Algimantas Lukoševičius nesigaili vienu kartu aplankęs net tris Centrinės Amerikos valstybes. Meksikoje, Belize ir Gvatemaloje nesigaili pabuvę ir kartu keliavę penki draugai.
Svarbu bendraminčiai
Anot pono Algimanto, kokia buvo majų civilizacija, galima sužinoti perskaičius knygas bei panaršius internete, bet tai esą toli gražu ne tas pats.
„Norėjome savomis akimis pamatyti, kas yra išlikę iš didžiosios majų miestų-valstybių sandraugos, prisiliesti prie istorijos paminklų, – sako A. Lukoševičius. – Ir iš to, ką matėme, galiu pasakyti: nusivilti neteko.“
Pokalbį apie šviežius, dar Centrinės Amerikos egzotika alsuojančius įspūdžius kelionių mėgėjas pradėjo aiškinimu, kad žmonėms, kurie nėra savarankiškai keliavę į tolimus kraštus, dažnai atrodo, jog tokios kelionės labai brangiai atsieina ir jas nepaprastai sunku suorganizuoti.
„Tai netiesa, – paneigė A. Lukoševičius. – Tokiai savarankiškai kelionei būtinas tik vienas dalykas – bendraminčiai, kuriais gali pasitikėti ir kurie nesiskųs dėl kelionėse pasitaikančių nepatogumų ar netikėtumų.“
Pats ponas Algimantas tokių bičiulių draugijoje jau daug metų keliauja po Europą. „O štai į tolimus užjūrio kraštus pakilome tik antrąkart, – prisipažįsta. – Pirmasis buvo prieš porą metų, kai aplankėme Nikaragvą, Kosta Riką ir Panamą. Tada vienas iš mūsų surinko informaciją, surado nuorodas internete ir parengė išsamų kelionės planą. Todėl išlaidos buvo dukart mažesnės, nei siūlo Lietuvos kelionių agentūros.“
Panašiai, anot panevėžiečio, buvo ir šįsyk – tik smulkaus kelionės plano nuotykių ieškotojai neturėjo.
„Iš anksto užsisakėme tik transporto priemonę – džipą, o kelionės maršrutas buvo apytikris, numatytas tik pagrindinis tikslas – senosios majų civilizacijos paminklai. Žinoma, pasilikome laiko ir poilsiui prie Karibų jūros“, – šypsosi A. Lukoševičius.
Uraganas neužklupo
Panevėžietis įsitikinęs: jis su bičiuliais nė kiek neprašovė, nesinaudoję kelionių agentūrų paslaugomis. Esą tuomet už 21 dienos kelionę vienam žmogui būtų tekę pakloti 8 tūkstančius litų.
„Mums, šešiems draugams, dviejų savaičių kelionė po tris Centrinės Amerikos šalis su išnuomotu džipu, už kurį sumokėjome 1020 JAV dolerių, ir viena savaitė Jungtinėse Valstijose kiekvienam kainavo po 4400 litų“, – atvirai dėstė verslininkas, pridūręs, jog už šiuos pinigus pamatė tikrai daug. JAV keliautojai apžiūrėjo Niagaros krioklį, Pitsburgą, Vašingtoną, Baltimorę.
„Per trumpą laiką spėjome įvertinti Vašingtono išskirtinumą ir Pitsburgo senosios dangoraižių statybos estetiką. Tačiau veržėmės pirmyn, nes pagrindinis mūsų kelionės tikslas buvo pažintis su majų piramidėmis“, – prisiminė kelionės pradžią ponas Algimantas.
Centrinės Amerikos šalyse turistinis sezonas prasideda per Kalėdas ir tęsiasi iki Velykų. Šeši keliauninkai, važiuodami spalio mėnesį, rizikavo – juos galėjo užklupti uraganas arba atogrąžų liūtys. Bet, anot pašnekovo, juos tas laikotarpis viliojo todėl, kad prie istorinių paminklų sutiks mažiau turistų ir galės be problemų rasti nakvynę. Be to, už ją galės mokėti pigiau. „Mūsų viltys išsipildė su kaupu, – džiaugiasi A. Lukoševičius. – O angelai sargai dar pasirūpino, kad visas dienas oras būtų puikus. Temperatūra neviršijo 32 laipsnių karščio, dvelkė malonus vėjelis, neiškrito nė lašas lietaus. Tik jau paliekant Meksiką vietiniai gyventojai klijavo langus ir nešė poilsio baldus iš pakrantės zonos, nes artėjo uraganas „Paola.“
Belizas susijęs su Lietuva
„Kankūnas Meksikoje buvo mūsų kelionės pradžios ir pabaigos taškas, – tęsė pasakojimą A. Lukoševičius. – Tai didžiulis poilsio centras su milžiniškais garsių vardų viešbučiais, puikiais paplūdimiais, smaragdine jūra. Kažkuris iš mūsų pajuokavo: primena Palangą ir J. Basanavičiaus gatvę, tik ten viskas šimtą kartų grandioziškiau.“
Pirmą dieną keliautojai praleido Plaja del Karmen kurorte. „Puikus pliažas, šilta jūra, mažai žmonių... Kas gali būti geriau išvažiavus vėlyvą rudenį iš Lietuvos? – prisiminė ponas Algimantas. – Kitos dienos vakare pasiekėme Belizą.“
Pasak verslininko, šalis tik šiek tiek didesnė už Lietuvą. „Pavadinimas Belizas suteiktas 1973 metais. Jame gyvena 400 tūkstančių gyventojų. Beje, Lietuvą su Belizu galėjo sieti kur kas glaudesni ryšiai. 1938 metais ten buvo nuvykęs garsus lietuvių keliautojas Kazys Pakštas. Tada jam gimė mintis sukurti „atsarginę“ Lietuvą. Jis svajojo perkelti lietuvius į Belizą, kuriame geresnės gyvenimo sąlygos. Belizas tada buvo vadinamas Britų Hondūru. Belizą jis pavadino Dausuva. Tačiau K. Pakšto projektui nebuvo pritarta...“
Belize 90 procentų gyventojų juodaodžiai. Be to, šalyje šiuo metu gyvena apie 30 tūkstančių menonitų. Tai religinė bendruomenė, kurios išpažinėjai laikosi labai griežtų gyvenimo normų.
A. Lukoševičius pasakojo, kad kertant Belizo sieną su menonitais buvo tekę susidurti akis į akį. Visi sutikti vyrai buvo su skrybėlėmis, kelnės – su petnešomis, šviesūs marškiniai atraitytomis rankovėmis.
„Aukšti, šviesūs, gražūs... – prisiminė panevėžietis. – To nepasakysi apie tamsiomis suknelėmis, prijuostėmis ir skarelėmis pasipuošusias moteris. Jos tikrai negražios. Mums aiškino, esą tai kraujomaišos padarinys. Beje, Panevėžio gyventojai turbūt atsimena, kad menonitai norėjo kurti mūsų mieste aukštąją mokyklą. Pasaulis labai mažas...“
Pajuto istorijos dvelksmą
A. Lukoševičius ir kompanija Belize aplankė pirmąsias majų piramides. „Atsitiktinai pradėjome nuo pačių seniausių – Lamanaj miesto, – tęsia pasakojimą jis. – Majų kalba tai reiškia „paniręs krokodilas“.
Seniausi statiniai jame datuojami 2000 m. pr. Kr. Miestas dėl neaiškių priežasčių sunyko apie 900 m. e. m.
„Į Lamanaj plaukėme laiveliu upe, lydimi puikaus gido, – aiškino ponas Algimantas. – Jis mus supažindino ne tik su majų senove, bet ir su džiunglių upės gyvūnais ir augalais. Didžiuliame atkastų ir neatkastų piramidžių parke buvome beveik vieni. Džiaugėmės galimybe betarpiškai, tyloje, drumsčiamoje tik beždžionių rėksnių lojimo, paukščių čiulbėjimo, vėjo ošimo sausuose palmių lapuose, pabūti su istorija.“
Keliautojus nustebino pagrindinėje puikios akustikos aikštėje gulintis akmuo su majų kalendoriaus ženklais. „Majų kalendorius yra viena iš žuvusios civilizacijos paslapčių. Jis pats tiksliausias iš žinomų kalendorių, sudarytas iki 2012 metų gruodžio 21 dienos. Kas mūsų laukia po to? Kokia civilizacija sudarys kitą? Ar tai būsime mes? Majų kalendorius turėjo kada nors baigtis. Majų valstybė nebeegzistuoja jau gerokai daugiau nei tūkstantis metų. Sudarę kalendorių tiek metų į priekį, majai buvo optimistai.
Belizą palikome puikiai nusiteikę. Prieš akis buvo Gvatemala ir vienas didžiausių žinomų majų miestų Tikalis“, – žavėjosi majų kultūra A. Lukoševičius.
Piramidės turi globėjus
Keliautojas iš Panevėžio prisipažino, kad apie Tikalį buvo skaitę ir pasimatymui su juo rengėsi iš anksto.
„Tikalio atkasinėjimo darbai tebevyksta, – aiškino ponas Algimantas. – Kai kurios piramidės turi savo atkasimo globėjus. Labai įspūdinga piramidė, kurios globėja yra Ispanijos princesė. Siaurais mediniais laipteliais užlipome į maždaug 60 metrų aukštį. Užlipęs pamatai, kad esi metro pločio ir 4 metrų ilgio aikštelėje. Aplink po kojomis džiunglės su kyšančiomis piramidžių viršūnėmis. Svaigi tyla ir erdvė... Baisu ir gera... Kadangi piramidės per amžius apaugusios medžiais, šaknys prasiskverbusios į gilesnius sluoksnius, neįmanoma atkasti visos piramidės. Atidengiami tik du ar trys šonai, nes kitaip piramidė sugriūtų.“
Panevėžiečiai keliauninkai Gvatemaloje aplankė senovinį kolonijinio stiliaus Flores miestą, pastatytą indėnų rankomis supiltoje saloje.
„Gražu, spalvinga, karšta, – dalijosi prisiminimais Algimantas. – Sustojome atsigerti: vyrai – alaus, moterys – margaritų... Beje, apie maistą: nė vienam iš mūsų dėl jo nekilo jokių problemų. Šiaip neturime stiprių skrandžių, bet plovėmės rankas, gėrėme vandenį iš butelių, nevalgėme labai aštrių patiekalų (tik ragavome – o po to kartais spjaudėmės ugnimi!) Teko valgyti gatvėje ruoštų kepsnių, daug vaisių. Nors iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo, kad maistas gaminamas švariai, yra skanus ir dažniausiai nebrangus.“
Už obuolį – doleris
Vėl sugrįžę atgal į Belizą keliauninkai dvi dienas poilsiavo Placencijos kurorte. A. Lukoševičius sakė, kad tų dviejų dienų poilsio užteko.
„Atsipūtę vėl „balnojome žirgelius“ – nutarėme aplankyti Belizos sostinę Belmopaną. Anksčiau ji vadinta Beliza, tačiau 1961 metais šis miestas buvo sugriautas, o sostinė buvo perkelta į šalies centrinę dalį. Naujojoje sostinėje gyvena 6 tūkstančiai gyventojų. Didžiausias pastatas – JAV ambasada. Sukome ratus ir ieškojome, kur tas miesto centras. Radę aikštę su turgumi nusprendėme – tai centras. Nusipirkome bananų. Jų kaina ir skonis mus labai pradžiugino: už vieną litą visas kilogramas. Tačiau pritrenkė obuolių kaina: vienas obuolys – vienas doleris“, – juokėsi jis ir sakė, kad štai kur reikėtų vežti perteklių iš Lietuvos sodų.
A. Lukoševičius aiškino, kad iš Belizos patraukė Meksikos link.
„Apsistojome puikiame viešbutyje prie pat jūros Tolumo pakraštyje, – toliau pasakoja jis. – Tolumas – miestas, kurio piramidžių nuotraukos spausdinamos visose knygose apie majus. Tolumo piramidės gražiai sutvarkytos ir aptvertos. Nė minties, kad galima į jas įkopti ar bent paliesti jų akmenis. Vaizdai nuo piramidžių labai gražūs. Jūra ypatingos spalvos. Dar labiau nustebino Čičen Ica. Piramidės puikios. Daug pastatų, kurių liekanos – daugybė kolonų. Visa bėda, kad vėl, kaip ir Tolume, niekur negalima prieiti arčiau. O dar didesnė bėda – aplink visas piramides takai apsėsti prekeivių. Parduodami marškinėliai, lėlės, kaukės, papuošalai, paveikslai... Pro juos ramiai praeiti negali. Įkyriai siūlomos prekės, kaina prašoma milžiniška, o po to nuleidžiama tris kartus. Koks gali būti susikaupimas, meditacija ar net paprasčiausiai ramus buvimas turguje?“
Anot A. Lukoševičiaus, ramią vietą Čičen Ice vis dėlto pavyko rasti.
„Pati ramiausia vieta – prie aukų šulinio, – prisiminė jis. – Tai natūrali įgriūva, į kurią būdavo metamos gyvos aukos dievams. XX amžiaus pradžioje mokslininkai išsėmė ežerėlio dugno purvą ir ištraukė daug vertingų radinių, taip pat ir žmonių kaulų. Jų tyrimai paneigė legendą, kad aukojamos buvo tik jaunos merginos. Tik pusė rastų kaulų buvo moteriškos lyties palaikai, kita pusė – vyrų. Tai jau proza... Kur kas įdomiau manyti, kad buvo aukojamos nekaltos merginos – gal jas krentančias į šulinio gelmes turėjo lydėti žyniai?“
Baigęs pasakojimą apie įstabią kelionę A. Lukoševičius tarė: „Skrisdamas namo skaičiau Koelo „Alchemiką“. Man labai artima knygos pagrindinė mintis: reikia svajoti ir svajones įgyvendinti. Jei tavo svajonė tikra, visas pasaulis bus už tave. Todėl svajokime, keliaukime, grįžkime namo ir pasidalykime savo įspūdžiais su kitais. Turbūt grįžti į tas pačias šalis reiktų kito gyvenimo, bet vieną kartą jas pamatyti tikrai verta.“
